43. Apie tiesą ir tikėjimą

Išgirsta

Tiesa vadinama tai, ką žmogus jaučia ir mato savo akimis. Ši savybė vadinama „atlygiu ir bausme“. Vadinasi, negalima nieko užsidirbti be pastangų.

Tai panašu į žmogų, kuris sėdi namuose ir nenori nieko daryti dėl savo uždarbio. Jis sako, kadangi Kūrėjas – geras ir kuriantis gėrį, ir duodantis visiems prasimaitinimą, Jis, be abejonės, pasiųs jam tai, ko trūksta. O pats jis neturi [atlikti] jokio veiksmo. Šis žmogus, be abejonės, mirs iš bado, jeigu taip elgsis. Protas taip pat įpareigoja [manyti] taip, ir tai matoma plika akimi, ir tokia yra tiesa – tai yra kad jis mirs iš bado.

Kartu su tuo jis turi tikėti „virš žinojimo“ savybe, tai yra net ir be jokių pastangų ir darbų jis taip pat gali pasiekti visų savo poreikių [užpildymą] dėl asmeninio valdymo. Kitaip tariant, Kūrėjas atlieka ir atliks visus veiksmus, ir žmogus nepadeda Jam niekuo, viską daro Kūrėjas, ir žmogus neturi galimybės pridėti ar atimti.

Tačiau kaip įmanoma, kad šie du dalykai derėtų, juk jie prieštarauja vienas kitam? Reikalas tas, kad „viena savybe“ vadinama tai, ką suvokia jo protas, tai yra be žmogaus pagalbos – būtent be išankstinių darbų ir pastangų – jis nieko nepasieks. Tai vadinama „tiesos savybe“, nes Kūrėjas norėjo, kad žmogus jaustų būtent taip. Todėl šis kelias vadinamas „tiesos keliu“.

Tegul tau neatrodo sunkus^[1] [klausimas]: jeigu šie du keliai prieštarauja vienas kitam, kaip gali būti, kad tokia būsena būtų tiesa? Atsakymas toks, kad apie „tiesą“ kalbama ne kaip apie kelią ar būseną; apie „tiesą“ kalbama kaip apie pojūtį, nes Kūrėjas panoro, kad žmogus taip jaustų, ir tai vadinama „tiesa“. Pasirodo, kad tiesa gali būti pasakyta būtent apie Kūrėją, tai yra apie Jo norą, juk Jis nori to, kad žmogus taip jaustų ir matytų.

Bet kartu jis turi tikėti, net jei to nejaučia ir nemato vidiniu žvilgsniu, kad Kūrėjas gali padėti jam be jokių pastangų [gauti] visą turtą, kurį galima gauti. Tai tik asmeninio valdymo forma. Priežastis, kad žmogus negali suvokti asmeninio valdymo esmės, kol nesuvokė atlygio ir bausmės, ta, kad asmeninis valdymas yra amžinas, o žmogaus protas nėra amžinas. Todėl amžinas negali įsivilkti į tai, kas laikina. Todėl kai žmogus nusipelno atlygio ir bausmės savybės, šis atlygis ir bausmė tampa indu, į kurį gali įsivilkti asmeninio valdymo sąvoka.

Tada suprasime eiles: „Prašau, Kūrėjau, išgelbėk, prašau, Kūrėjau, siųsk sėkmę!“^[2] Čia „išgelbėk“ – tai atlygis ir bausmė, ir žmogus turi melstis, kad Kūrėjas suteiktų jam darbo ir pastangų, dėl kurių jis gaus atlygį. Drauge jis turi melstis dėl sėkmės, kuri yra asmeninio valdymo savybė, tai reiškia, kad be jokio darbo ir pastangų jis nusipelnytų viso turto, kuris yra pasaulyje.

Analogiškai, matome materialiuose įgijimuose (kurie padalinti pagal vietą, tai yra dviejuose kūnuose. Iš dvasinių reiškinių mokomės, kad viskas vyksta viename kūne, bet skirtingu laiku.) Kai kurie žmonės gauna savo įgijimus būtent dėl daugybės pastangų ir didelės energijos, ir puikios [minties] aštrumo. Ir matome priešingai – kad žmonės, neturintys [minties] aštrumo ir perteklinės energijos, nededantys didelių pastangų, yra sėkmingi ir tampa didžiausių turtų ir nuosavybės pasaulyje savininkais.

Atsakymas tas, kad šie materialūs dalykai kyla iš savo aukštesnių šaknų, tai yra atlygio ir bausmės savybėje ir asmeninio valdymo savybėje. Skirtumas tik tas, kad dvasiniame lygmenyje tai atsiskleidžia vienoje vietoje, tai yra viename nešiklyje, bet vienas po kito, tai yra viename žmoguje dviejose būsenose, o materialiajame lygmenyje tai vyksta vienu metu, bet dviejuose nešikliuose, tai yra vienu metu, bet dviejuose skirtinguose žmonėse.