26. Žmogaus ateitis priklauso nuo dėkingumo už praeitį ir yra su ja susijusi

Išgirsta 1943 m.[1]

Pasakyta: „Išaukštintas Kūrėjas ir žemas pamatys.“[2] Tai reiškia, kad tik žemas gali pamatyti Jo didybę. Žodžio „brangus“ – jakar – raidės tokios pačios, kaip žodyje „pripažins“ – jakir. Tai reiškia, kad kuo brangesnis jam šis dalykas, tiek jis pripažįsta jo didybę, nes būtent pagal jo didybę jis jaučia įkvėpimą. O įkvėpimas priveda jį prie pojūčio širdyje. Atsižvelgiant į tai, kiek jis pripažįsta šią svarbą, jam gimsta džiaugsmas.

Todėl jei jis pripažįsta savo žemumą – kad neturi jokių privilegijų, palyginti su bendraamžiais, tai yra jis mato, kad yra daug žmonių pasaulyje, kuriems neduota jėgos atlikti šventą darbą, net pačiu paprasčiausiu pavidalu, net ir be ketinimo ir lo lišma, net ir lo lišma nuo lo lišma, net ruošiantis pasiruošimui šventumo įsivilkimui, – vis tik nusipelnė, tai yra jam duoti noras ir mintis, kad jis retkarčiais atliktų šventą darbą net paprasčiausiu pavidalu, koks tik gali būti. Jei jis gali įvertinti to svarbą, ir pagal svarbą, kurią jis suteikia šventajam darbui, jis turi šlovinti ir dėkoti už tai.

Tokia tiesa – negalime įvertinti to, kaip svarbu tai, kad kartais galime vykdyti Kūrėjo priesakus be jokio ketinimo. Tada mus aplanko didybės ir širdies džiaugsmo jausmas. O per šlovę ir dėkingumą, kurį atiduodame už tai, jausmai prasiplečia ir jis žavisi kiekviena šventojo darbo akimirka, suprasdamas, kieno darbą atlieka. Dėl to kylame vis aukščiau.

Tame prasmė žodžių: „Aš dėkoju Tau už gailestingumą, kurį man suteikei“[3], tai yra už praeitį. Dėl to jis iškart gali tvirtai pasakyti, ir jis sako: „Ir už tai, ką Tu su manimi padarysi ateityje.“¹²⁹