Jehuda Leib Alevi Ašlag (Baal Sulamas)

3. Apie dvasinį pažinimą

Išgirsta

Išskiriame daug pasaulių pakopų ir daug savybių. Verta žinoti, kad viskas, kas kalbama apie pakopas ir savybes, – visa tai sakoma apie sielų pažinimą, susijusį su tuo, ką jos gauna iš pasaulių. Tai paklūsta taisyklei „To, ko negalime pažinti, negalime pavadinti vardu“. Taip yra dėl to, kad žodis „vardas“ rodo pažinimą, panašiai kaip žmogus, kuris duoda vardą kokiam nors reiškiniui po to, kai jį kažkiek pažino, ir pagal savo pažinimą.

Todėl dvasinio pažinimo požiūriu visa tikrovė dalijama į tris dalis:

1. Acmuto [tai yra pats Kūrėjas];
2. Begalybė, Ein Sof;
3. Sielos.

1. Apie Acmuto visiškai nekalbame, nes kūrinių šaknis ir vieta prasideda nuo kūrimo sumanymo, į kurį jie įtraukti pagal principą „veiksmo pabaiga pradiniame sumanyme“.

2. Begalybė, kurios esmė – kūrimo sumanyme, kurį sudaro Jo begalinis noras suteikti malonumą Savo kūriniams; tai vadinama „Begalybe“. Tai Acmuto ir sielų ryšys. Šis ryšys mūsų suprantamas kaip noras suteikti malonumą kūriniams.

Begalybė – tai pradžia. Ji vadinama „šviesa be kli“, nes ten yra kūrimo pradžia, tai yra ryšys tarp Kūrėjo ir kūrinių, vadinamas „Jo noru suteikti malonumą Savo kūriniams“. Šis noras prasideda Begalybės pasaulyje ir tęsiasi iki pat Asija pasaulio.

3. Sielos, kurios gauna gėrį, esantį Jo nore suteikti malonumą.

Begalybė taip vadinasi, nes ji yra ryšys tarp paties Kūrėjo ir sielų, mūsų suvokiamas kaip Jo noras suteikti malonumą Savo kūriniams. O [apie tai, kas yra] virš to noro suteikti malonumą nekalbame. Ten – visa ko pradžia. Ji vadinama šviesa be kli, nes ten yra kūrinio šaknies pradžia, tai yra ryšys, egzistuojantis tarp Kūrėjo ir kūrinių, kuris vadinamas Jo noru suteikti malonumą Savo kūriniams. Šis noras prasideda Begalybės pasaulyje ir tęsiasi iki pat Asija pasaulio.

Visi pasauliai jų atžvilgiu vadinami šviesa be kli, apie juos nekalbama. Jie laikomi Acmuto, juose nėra jokio pažinimo.

Nesistebėk, kad ten išskiriame daug savybių, – taip yra dėl to, kad šios savybės ten turi potencialą. Atsiradus sieloms, šios savybės atsiskleidžia sielose, gaunančiose Aukštesniąsias šviesas, pagal tai, kaip jos ištaisė ir sutvarkė, – taip, kad sielos turėtų galimybę gauti jas, kiekviena pagal savo jėgas ir pasiruošimą. Tada šios savybės atsiskleidžia praktiškai. Tačiau kai sielos nesuvokia Aukštesniosios šviesos, viskas savaime laikoma Acmuto savybe.

Sielų, gaunančių iš pasaulių, atžvilgiu pasauliai laikomi Begalybe. Taip yra dėl to, kad šis ryšys, egzistuojantis tarp pasaulių ir sielų, – tai yra tai, ką pasauliai perduoda sieloms, – kyla iš kūrimo sumanymo, o tai yra bendras santykis tarp Acmuto ir sielų. Šis ryšys vadinamas žodžiu „Begalybė“. Kai meldžiamės ir prašome, kad Kūrėjas padėtų mums bei duotų, ką norime, turima omenyje Begalybės savybė, kurioje yra kūrinių šaknis, norinti duoti jiems gėrį ir malonumą. Ji vadinama Jo noru suteikti malonumą Savo kūriniams.

O malda [nukreipta] į Kūrėją, kuris mus sukūrė, ir Jo vardas – „Jo noras suteikti malonumą Savo kūriniams“ – vadinamas Begalybe, nes kalbama apie tai, kas buvo prieš apribojimą. Net po apribojimo Jame neįvyko jokios permainos, nes nėra pokyčių šviesoje, ir Jis visada lieka su šiuo vardu.

Visa gausybė vardų – tai tik gaunančiųjų atžvilgiu. Todėl pirmas vardas, kuris atsiskleidė kūrinių šaknies pavidalu, vadinamas Begalybe. Šio vardo atskleidimas lieka be jokių pasikeitimų. Visi apribojimai ir daugybė pasikeitimų vyksta tik gaunančiųjų atžvilgiu. Jis visada šviečia pirmuoju vardu, vadinamu „Jo noru suteikti malonumą Savo kūriniams be apribojimų“. Todėl meldžiamės Kūrėjui, kuris vadinasi Begalybe, nes jis šviečia be apribojimo ir pabaigos. O tai, kad paskui atsiranda pabaiga, yra gaunančiųjų ištaisymas, kad jie galėtų gauti Kūrėjo šviesą.

Aukštesnioji šviesa turi du komponentus: suvokiančiojo ir suvokiamojo. Viskas, kas kalbama apie Aukštesniąją šviesą, kyla iš to, kad suvokiantysis gauna įspūdį iš suvokiamojo. Tačiau kiekvienas atskirai, tai yra suvokiantysis atskirai ir suvokiamasis atskirai, nėra vadinami žodžiu „Begalybė“. Suvokiamasis vadinamas žodžiu Acmuto ir suvokiantysis vadinamas „sielos žodžiu“, tai yra sukurtas objektas, visumos dalis. Jis buvo sukurtas, jame patalpinant norą gauti. Šiuo atžvilgiu kūrinys vadinamas „kažkas iš nieko“.

Patys sau pasauliai laikomi paprasta vienybe ir nėra pasikeitimų Aukštesniajame, kuris vadinasi „Aš, Kūrėjas [Avaja], nesikeičiau“^[1]. Aukštesniajame nėra sfirų bei savybių. Net patys švariausi žodžiai neįvardina šviesos, nes tai Acmuto savybė, kuriame nėra jokio pažinimo. O visos sfirot ir savybės kalba tik apie tai, ką žmogus pažįsta Jame. Juk Kūrėjas norėjo, kad pažintume ir suprastume Aukštesnįjį gėrį, ir tai vadinama „Jo noru suteikti malonumą Savo kūriniams“.

Kad galėtume pažinti tai, ką Jis norėjo, kad pažintume ir suprastume, – tai vadinasi „Jo noru suteikti malonumą Savo kūriniams“, – Jis sukūrė ir davė mums šiuos jutimo organus, ir tie organai patiria įspūdžių, pažindami Aukštesniąją šviesą.

Šioje vietoje mums kyla daugybė pojūčių. Nes bendras jutimo organas vadinasi noru gauti, ir jis skirstosi į daugybę atskirų [organų] pagal tai, kiek gaunantieji sugeba gauti. Šiuo atžvilgiu kyla daug skirtumų ir ypatumų, kurie vadinami pakilimais ir nuopuoliais, išsiplėtimu, išstūmimu ir pan.

Kadangi noras gauti vadinamas „kūriniu“ ir „sukurtu objektu“, todėl būtent nuo šios vietos, kurioje noras gauti pradeda gauti įspūdžius, būtent nuo tada pradedame kalbėti. Kalba eina apie įspūdžių dalių skirtumus. Juk čia jau yra bendras ryšys tarp Aukštesniosios šviesos ir noro gauti.

Tai vadinama „šviesa ir kli“. Tačiau apie šviesą be kli negalime kalbėti, nes, kaip pasakyta pirmiau, šviesa, nepažinta gaunančiojo, laikoma Acmuto, apie kurį kalbėti uždrausta, nes jis nesuvokiamas. O kaip galima duoti vardą tam, kuris nesuvokiamas?

Taigi suprasime, jog maldoje, kuria meldžiamės Kūrėjui, kad Jis atsiųstų mums išlaisvinimą, išgydymą ir t. t., reikia išskirti du aspektus:

1. Kūrėją;
2. tai, kas iš jo ateina.

Apie pirmąją dalį, kuri laikoma pačiu Kūrėju [Acmuto], kalbėti uždrausta. Antrąją dalį – tai, kas ateina iš jo, kuri laikoma šviesa, išplintančia į mūsų kelim, tai yra mūsų norą gauti, – vadina „Begalybės“ vardu. Tai Kūrėjo ir kūrinių ryšys, apimantis ir tai: „Jo noras – suteikti malonumą Savo kūriniams.“ Juk noras gauti laikomas sklindančia šviesa, kuri savo [sklidimo] pabaigoje pasiekia norą gauti.

Kai noras gauti gauna sklindančią šviesą, ši sklindanti šviesa vadinama „Begalybe“. Ji pasiekia gaunančiuosius per daugybę šydų, taip, kad žemesnysis galėtų ją gauti.

Iš to išplaukia, kad visi pojūčiai ir pokyčiai atsiranda būtent gaunančiajame, atsižvelgiant į tai, kokį gaunantysis gauna įspūdį. Tačiau reikia išskirti štai ką: kai kalbama apie pasaulių savybes, kalbama apie potencialias savybes, o kai gaunantysis pažįsta šias savybes, jos vadinamos realizuotomis praktiškai.

Dvasinis pažinimas – kai suvokiantysis ir suvokiamasis egzistuoja vienu metu. Kadangi kai nėra suvokiančiojo, suvokiamasis neturi jokios formos, nes nėra to, kuris gali priimti suvokiamojo formą. Todėl ši būsena apibūdinama Acmuto vardu, ir ten nėra galimybės kalbėti apie ką nors apskritai. Juk kaip galima kalbėti, kad suvokiamasis įgis kokią nors formą savo paties atžvilgiu?

Galime kalbėti tik pradėdami nuo tos vietos, kur mūsų jutimo organai sužadinami sklindančios šviesos, kuri vadinama savybe „Jo noras suteikti malonumą Savo kūriniams“, pasiekiančia gaunančiuosius praktiškai.

Tai panašu į tai, kai žiūrime į stalą. Lytėdami jaučiame, kad tai kažkas tvirto. Taip pat ilgis ir plotis, ir visa kita [suvokiama] pagal mūsų jutimo organus. Tačiau tai nereiškia, kad stalas taip pat atrodys tam, kuris turi kitus jutimo organus, pavyzdžiui, angelo akis. Žiūrėdamas į stalą, jis mato jį pagal savo jutimo organus. Todėl negalime nustatyti jokios formos angelo požiūriu, nes nesame susipažinę su jo jutimo organais.

Iš to išplaukia, kad, kadangi nesuvokiame Kūrėjo, savaime suprantama, negalime pasakyti, kokios formos yra pasauliai Jo atžvilgiu. Mes suvokiame pasaulius tik pagal savo jutimo organus ir jausmus. Tokia buvo Kūrėjo valia – kad pažintume Jį.

Tame yra žodžių „Nėra pokyčių šviesoje“ prasmė. Visi pokyčiai vyksta kelim, tai yra mūsų jutimo organuose, nes viskas matuojama mūsų panašumo matu. Iš čia suprasi, kad jei daug žmonių žiūrės į vieną dvasinį reiškinį, kiekvienas jį suvoks pagal savo jutimo organų panašumo laipsnį. Todėl kiekvienas mato savo formą. Atitinkamai paties žmogaus forma keisis priklausomai nuo jo pakilimų ir nuopuolių, kaip pasakyta pirmiau, kad Aukštesnioji šviesa yra paprasta šviesa, o visi pokyčiai [vyksta] tik gaunančiuosiuose.