15. Kas darbe yra „kiti dievai“?

Išgirsta 1945 m. rugpjūčio 3 d.[1]

Pasakyta: „Nekurkite kitų dievų prieš Mano veidą.“[2] „Zohar“ knyga paaiškina, kad turi būti „akmenų, kad būtų galima jais sverti.“[3]

[Baal Sulamas] paklausė: kaip galima sverti darbą akmenimis, kad dėl to jis žinotų savo būseną eidamas Kūrėjo keliais? Jis atsakė: žinoma, jog kai žmogus pradeda dirbti daugiau, negu įpratęs, kūnas ima maištauti ir iš visų jėgų priešintis šiam darbui. Nes tai, kas susiję su davimu, kūno požiūriu yra jungas ir našta, ir jis negali pakęsti šio darbo. O kūno pasipriešinimas žmoguje pasireiškia kaip pašalinės mintys. Jis ateina ir klausinėja: „Kas?“, „Ką?“. Apie šiuos klausimus žmogus sako, kad, be abejonės, visus šiuos klausimus jam siunčia Sitra Achra – kad sutrukdytų jam dirbti.

Jis pasakė, kad tada – jei žmogus sako, kad jie ateina iš Sitra Achros, žmogus nusižengia tam, kas pasakyta: „Nekurkite kitų dievų prieš Mano veidą.“

Priežastis ta, kad žmogus privalo tikėti, jog tai ateina jam nuo šventosios Šchinos. Nes „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“. Tačiau šventoji Šchina rodo žmogui jo tikrąją būseną – kaip jis eina Kūrėjo keliais. Kitaip tariant, ji siunčia jam klausimus, kurie vadinami pašalinėmis mintimis. Per šias pašalines mintis ji žiūri, kaip jis atsakinėja į klausimus, kurie laikomi pašalinėmis mintimis. Visa tai tam, kad žmogus žinotų savo tikrąją būseną darbe ir ką jam daryti.

Tai panašu į alegoriją, kai žmogus nori sužinoti, kiek jo draugas jį myli. Kalbantis akis į akį draugas, be abejo, slėpsis iš gėdos. Todėl šis žmogus pasiųs jam ką nors, kas apie jį kalbės negerai. Taip jis pamatys draugo reakciją tuo metu, kai jis toli nuo jo. Tada žmogus galės sužinoti tiesą, tai yra kiek draugas jį myli.

Iš čia kyla išvada, kad kai šventoji Šchina rodo žmogui savo veidą, o tai reiškia, kad Kūrėjas duoda žmogui gyvybinės energijos ir džiaugsmo, – šioje būsenoje žmogus gėdijasi sakyti, kokia jo nuomonė apie darbą dėl davimo, kai nieko negauna sau. Tačiau ne į veidą, tai yra gyvybinei energijai ir džiaugsmui atšalus, tai laikoma „ne prieš jos veidą“, žmogus gali matyti savo tikrąją būseną „davimo“ būsenos atžvilgiu.

Jei žmogus tiki tuo, kas parašyta: „Nėra nieko, išskyrus Jį“, bet visas pašalines mintis pasiuntė Kūrėjas, tai yra Jis yra veikiantis, jis, tikriausiai, jau žino, ką daryti ir kaip atsakyti į visus sunkius klausimus. Lyg tai ji siunčia jam pasiuntinius, kad pažiūrėtų, kaip jis blogai kalbės apie ją, savo Aukštesniąją Malchut. Taip galima paaiškinti, kas pasakyta pirmiau.

Žmogus gali tai suprasti – kad viskas kyla iš Kūrėjo. Juk jis žino, kad smūgiai, kuriais kūnas apipila žmogų per pašalines mintis, neateina pas žmogų, kai jis neužsiima darbu. Smūgiai, kuriuos žmogus jaučia, – tiek, kad šios mintys sprogdina jo smegenis, – atsiranda būtent po parengiamųjų Toros studijų ir daugiau nei įprasta darbo.

Tai vadinasi „akmenys sverti“, tai yra šie akmenys, avanim, tai, kad jis nori suprasti, leavin, šiuos klausimus, pasiekia jo smegenis. Paskui jis eina ir sveria savo darbo tikslą: ar tikrai verta dirbti dėl davimo, dirbti visa esybe ir siela, taip, kad visi jo norai būtų tik tikėtis, jog šiame pasaulyje galima įgyti ką nors tik su tikslu dirbti, kad suteiktum malonumą savo Kūrėjui, o ne dėl kažkokios materialinės naudos.

Čia prasideda karštas ginčas, juk jis mato, kad yra viena pusė ir kita pusė. Apie tai perspėja Šventasis Raštas: „Nekurkite kitų dievų prieš [pažodžiui „virš“] Mano veidą.“ Tai yra nesakykite, kad kitas dievas davė jums šiuos akmenis, kad svertumėte jais savo darbą, – o „virš Mano veido“. Juk žmogus turi žinoti, kad tai „Mano veido“ savybė, ir priežasti ta, kad žmogus pamatytų tikrąją pagrindo ir fundamento formą, ant kurių statomas darbo pastatas.

Pagrindinis sunkumas darbe kyla dėl to, kad tai „dvi viena kitą neigiančios eilės [Šventojo Rašto]“:

1. Juk, iš vienos pusės, žmogus privalo stengtis, kad visas jo darbas būtų nukreiptas į susiliejimą su Kūrėju, kad visas jo noras būtų tik suteikti malonumą savo Kūrėjui ir visiškai nieko [negauti] savo naudai.
2. Iš kitos pusės, matome, kad tai nėra pagrindinis tikslas. Juk kūrimo tikslas buvo ne tas, kad kūriniai duotų Kūrėjui, nes Jis, baisu pagalvoti, neturi chisarono, kad kūriniai jam ką nors duotų. Atvirkščiai, kūrimo tikslas buvo sukeltas Jo noro suteikti malonumą savo kūriniams, tai yra kad kūriniai gautų iš Jo gėrį ir malonumą.

Šie du dalykai prieštarauja vienas kitam, kitaip sakant, visiškai priešingi: juk, iš vienos pusės, žmogus turi duoti, iš kitos pusės, žmogus turi gauti. Tai yra kūrinio ištaisymo savybė:

1. Tai reiškia pasiekti susiliejimą, kuris yra formos panašumas, reiškiantis, kad visi jo veiksmai bus tik dėl davimo.
2. Paskui galime pasiekti kūrimo tikslą, tai yra gauti gėrį ir malonumą iš Kūrėjo.

Todėl žmogus, pripratinęs save eiti davimo keliais, neturi gavimo kelim. O kai eina gavimo keliais, neturi davimo kelim. Todėl su „akmenimis, skirtais sverti“ jis įgauna ir viena, ir kita. Juk po derybų, kurias jis vedė dirbdamas, ir kai veikia ir priima Aukštesniosios Malchut jungą protu ir širdimi, tai priveda prie to, kada jis ruošiasi pritraukti Aukštesnįjį gėrį, nes jau turi tvirtą pagrindą, jog viskas turi būti dėl davimo, – todėl net kai gauna tam tikrą švytėjimą, gauna jį dėl davimo.