4. Kokia darbe priežastis sunkumo, kurį žmogus patiria anuliuodamasis prieš Kūrėją?

Išgirsta 1944 m. vasario 6 d.[1]

Verta žinoti, kad priežastis sunkumo, kuris jaučiamas, kai žmogus nori dirbti anuliuodamas save prieš Kūrėją ir negalvodamas apie savo naudą, kai žmogus pasiekia tokią būseną, kai visas pasaulis lyg ir liko ten, kur buvo, tik jis lyg išnyksta iš šio pasaulio, palieka savo šeimą ir draugus dėl anuliavimosi prieš Kūrėją, – tėra paprasta priežastis, vadinama tikėjimo trūkumu. Kitaip tariant, jis nemato, prieš ką jis anuliuojasi, tai yra nejaučia Kūrėjo egzistavimo. Tai jam sukelia sunkumą.

Tuo pat metu, kai jis pradeda jausti Kūrėjo egzistavimą, jo siela iškart siekia anuliuotis ir susijungti su Šaknimi, įsilieti į ją „kaip žvakė prieš fakelą“, be jokio žinojimo ir proto. Tai vyksta natūraliai, kaip su žvake, kuri anuliuojasi prieš fakelą.

Iš to išplaukia, kad pagrindinis žmogaus darbas – pajusti Kūrėjo egzistavimą, tai yra kad jis pajustų Kūrėjo egzistavimą, kad „pilna visa žemė Jo šlovės“[2]. Ir tai bus visas jo darbas, tai yra visa energija, kurią jis įdeda į darbą, [nukreipta] į tai, kad prie to būtų prieita, ir prie nieko kito. Tegul nesimaišo, kad jis turi pasiekti ką nors [kita]. Juk tik vieno trūksta žmogui, o būtent – tikėjimo Kūrėju savybės, ir nereikia galvoti apie nieką kita, tai yra atlygis, kurio jis geidžia už savo darbą, turi būti tapti vertam tikėjimo Kūrėjo.

Verta žinoti, kad nėra skirtumo tarp mažo ir didelio švytėjimo, kurį pasiekia žmogus. Juk šviesoje nėra pasikeitimų, o visi pokyčiai yra tik kelim, kurie gauna Aukščiausiąjį gėrį, kaip pasakyta: „Aš, Kūrėjas [Avaja], nesikeičiau.“[3] Todėl jei jis sugeba padidinti kelim, tokiu pat laipsniu padidėja ir jo švytėjimas.

Tačiau klausimas tas, kaip žmogus gali padidinti kelim. Atsakymas: tokiu laipsniu, kiek jis šlovina ir laimina Kūrėją už tai, kad Jis priartino jį prie Savęs, kad jis truputį pajustų Jį ir pradėtų galvoti apie to svarbą – tai yra kad taptų vertas tam tikro ryšio su Kūrėju; pagal svarbumą, kurį jis įsivaizduos, padidės jo švytėjimas.

Žmogus privalo žinoti, kad jis niekada nežinos tikrojo svarbumo laipsnio ryšio tarp žmogaus ir Kūrėjo. Juk žmogus neturi galimybės įvertinti tikrojo šios svarbos mato. Tačiau pagal tai, kiek žmogus jį vertina, jis ir pasiekia didingumą bei svarbą. Tame yra sgula savybė, dėl kurios žmogus tampa vertas to, kad šis švytėjimas liktų su juo amžinai.

 

[1] Hebrajų data: 5704 m. švato mėn. 12 d.

[2] Izaijas 6:3.

[3] Malachijas, 3:6.