24. Nuo nusidėjėlių rankų gelbėja juos

Išgirsta 1944 m. liepos 25 d. per „Zohar“ knygos užbaigimo renginį[1]

Šventajame Rašte pasakyta: „Mylintys Kūrėją, nekęskite blogio!.. iš nusidėjėlių rankų gelbėja juos.“[2] [Baal Sulamas] paklausė, koks ryšys tarp „nekęskite blogio“ ir „iš nusidėjėlių rankų gelbėja juos“.

Norint tai suprasti, pirmiausia reikia prisiminti mūsų išminčių posakį „Pasaulis buvo sukurtas arba absoliutiems teisuoliams, arba absoliutiems nusidėjėliams“[3]. Jis paklausė: ar vertėjo kurti absoliutiems nusidėjėliams, o teisuoliui, kuris nėra absoliutus, nevertėjo?

Jis atsakė, kad iš Kūrėjo pusės nėra nieko pasaulyje, kas turėtų dvi reikšmes, o [tai vyksta] tik iš gaunančiųjų pusės, tai yra gaunančiųjų pojūčiuose. Kitaip tariant, gaunantieji pasaulyje jaučia arba gerą, arba blogą ir kartų skonį. Kiekvieną veiksmą, kurį atlieka, jie iš anksto apgalvoja, nes nedaro nė vieno veiksmo be tikslo. Jie arba nori pagerinti esamą būseną, arba kam nors pakenkti. Tačiau beprasmiški veiksmai nepridera tikslą turinčiam darbuotojui.

Todėl tie, kurie priima Kūrėjo valdymo kelius pasaulyje, sprendžia, ar tai gera, ar bloga, priklausomai nuo to, kaip jie jaučiasi.

Todėl Kūrėją mylintys žmonės, kurie supranta, jog kūrimo tikslas buvo suteikti malonumą Savo kūriniams ir kad jie tai pajustų, supranta, kad tai vyksta būtent per susiliejimą su Kūrėju ir priartėjimą prie Jo. Todėl jei jie jaučia tam tikrą Kūrėjo atitolimą, jiems tai „blogai“, ir tokioje būsenoje jis laiko save nusidėjėliu, nes vidurinė būsena neegzistuoja. Tai reiškia, kad jis arba jaučia Kūrėjo egzistavimą ir Jo valdymą, arba, baisu pagalvoti, jam atrodo, kad „žemė atiduota į nusidėjėlių rankas“[4].

Kadangi jis jaučia, kad yra teisingas žmogus, tai yra negali savęs apgaudinėti ir sakyti, kad jaučia ir nejaučia [vienu metu], jis iškart pradeda šauktis Kūrėjo, kad Jis pasigailėtų jo, išlaisvintų iš Sitra Achros pinklių ir visų pašalinių minčių. Kadangi jis šaukia iš tiesos būsenos, Kūrėjas girdi jo maldą [galbūt čia ir yra prasmė eilių: „Artimas Kūrėjas visiems šaukiantiems Jį... tiesoje“[5]] ir tada „iš nusidėjėlių rankų juos gelbėja“.

Kol jis nejaučia savo tikrosios [esybės], tai yra savo blogio lygio, pakankamu lygiu, kad jį pažadintų kreiptis į Kūrėją dėl daugelio kančių, kurias jis jaučia kartu su savo blogio suvokimu, jis vis dar nėra vertas būti išgelbėtas. Todėl, kad jis dar neatskleidė maldos girdėjimo kli, kuri vadinama „iš širdies gelmių“, dėl to, kad galvoja, jog jame vis dar yra kažkas gero.

Tai reiškia, kad jis nenusileidžia į širdies gelmes, o širdies gilumoje laiko, jog jame yra šiek tiek gėrio. Jis nekreipia dėmesio į tai, su kokia meile ir jauduliu jis žiūri į Torą ir priesakus. Todėl jis nemato tiesos.