34. Žemės pranašumas – visame kame

Išgirsta 1942 m.[1]

Yra žinoma, kad niekas neatsiskleidžia savo tikruoju pavidalu, o [atsiskleidimas galimas] tik dviejose priešybėse, „kaip šviesos pranašumas iš tamsos“[2].

Tai reiškia, kad bet koks reiškinys rodo į kitą, ir būtent iš dviejų priešybių galima suvokti tikrąją priešingos sąvokos tikrovę. Todėl neįmanoma suvokti reiškinio visiškai aiškiai, jei jis neturi paralelinio reiškinio.

Pavyzdžiui, neįmanoma įvertinti ir pasakyti, kad tas reiškinys yra geras, jei nėra jam priešingo reiškinio, nurodančio blogą. Analogiškai: kartus ir saldus, neapykanta ir meilė, alkis ir sotumas, troškulys ir troškulio numalšinimas, atskyrimas ir susiliejimas. Iš čia išeina, kad neįmanoma pasiekti meilės susiliejimui, kol jis nepasiekė neapykantos atskyrimui.

Patarimas, kaip pasiekti neapykantos atskyrimo lygį, yra toks, kad pirmiausia žmogus turi sužinoti, kas yra atskyrimas apskritai, kitaip tariant, nuo ko jis atskirtas. Tik tada yra galimybė pasakyti, kad jis nori ištaisyti šį atskyrimą.

Tai yra žmogus turi suvokti, nuo ko jis buvo atskirtas. Paskui jis gali pasistengti tai ištaisyti. Jis susijungs su tuo, nuo ko buvo atskirtas. Kitaip tariant, jei jis supranta, kad išloš, jei susijungs su juo, tada jis gali įvertinti ir sužinoti, koks bus praradimas, jei jis liks atskirtas.

Laimėjimas ir praradimas matuojami malonumu ir kančia. Kitaip tariant, nuo to, kas žmogui sukelia kančias, žmogus atitolsta ir to nekenčia. Nutolimo lygis priklauso nuo kančios pojūčio lygio, nes žmogaus prigimtis skatina bėgti nuo kančių. Todėl viena priklauso nuo kito. Kitaip tariant, koks kančios dydžio lygis, toks ir lygis to, kiek žmogus stengiasi atlikti įvairius veiksmus, kad nuo to atsitrauktų. Tai reiškia, kad kančios sukelia neapykantą tam, kas jam sukelia kančias, ir tokiu lygiu jis atsitolina.

Iš to, kas pasakyta, išeina, kad žmogus turi žinoti, kas yra formos panašumas, kad žinotų, ką jam reikia daryti, norint pasiekti susiliejimą, vadinamą „formos panašumu“. Dėl to jis sužinos, kas yra formos skirtumas ir atskyrimas.

Kaip žinoma iš knygų ir išminčių, Kūrėjas – geras ir kuriantis gėrį, tai yra Jo valdymas atsiskleidžia žemesniesiems kaip geras ir kuriantis gėrį. Tuo mes turime tikėti.

Todėl kai žmogus stebi pasaulio Valdymo kelius ir pradeda matyti savyje ar kituose, kaip nuo Valdymo jie išgyvena kančias, o ne malonumą, kaip tai priklauso Kūrėjo vardui, tai yra Geram ir Kuriančiam Gėrį, jam sunku tos būsenos pasakyti, jog Aukštesnysis valdymas vykdomas su savybe „geras ir kuriantis gėrį, ir dovanojantis jiems visą gėrį“.

Tačiau verta žinoti, kad tokios būsenos, kai jie negali pasakyti, jog Kūrėjas duoda tik gėrį, jie vadinami „nusidėjėliais, raša“. Juk dėl to, kad jie kenčia, tai verčia juos kaltinti maršija, savo Kūrėją. Tik matydami, jog Kūrėjas duoda jiems malonumų, jie pateisina Kūrėją. Mūsų išminčiai sakė: „Kas toks teisuolis? Tas, kuris pateisina savo Kūrėją“, tai yra kas sako, kad Kūrėjas valdo pasaulį teisumo keliu.

Pasirodo, kad, jausdamas kančias, žmogus tolsta nuo Kūrėjo, nes dėl [savo] prigimties žmogus pradeda nekęsti to, kas sukelia jam kančias. Išeina, kad dėl to žmogus, užuot mylėjęs Kūrėją, dabar, baisu pagalvoti, pasiekė priešingą rezultatą: juk žmogus prieina, baisu pasakyti, prie neapykantos Kūrėjui.

Ką žmogui daryti, kad pasiektų meilę Kūrėjui? Tam mums duota ypatinga priemonė sgula – studijuoti Torą ir priesakus, nes „šviesa joje sugrąžina prie šaltinio“[3]. Tai yra ten yra šviesa, kuri duoda žmogui pajusti atsiskyrimo būsenos pavojų. Palaipsniui, kai žmogus ketina pasiekti Toros šviesą, jame susiformuoja atsiskyrimo neapykantos matas, tai yra jis pradeda jausti priežastį, vedančią jį ir jo sielą prie atsiskyrimo ir nutolimo nuo Kūrėjo.

Kitaip tariant, žmogus turi tikėti, kad Kūrėjo valdymas vykdomas savybe „geras ir kuriantis gėrį“. Tačiau žmogus yra paniręs į egoistinę meilę, kuri veda jį prie formos skirtumo, – juk buvo atliktas ištaisymas, vadinamas „dėl davimo“, tai vadinama „formos panašumu“. Tik tokiu būdu galima gauti šį gėrį ir malonumą, kad jis negalėtų gauti gėrio ir malonumo, kuriuos Kūrėjas nori duoti [sau], – tai veda jį prie atsiskyrimo neapykantos įgijimo.

Tada jis turi galimybę iš formos panašumo įvertinti naudos dydį. Tada jis pradeda siekti susiliejimo savybės. Išeina, kad bet kokia forma rodo į antrąją [tai yra atvirkštinę] formą. Taigi visi nuopuoliai, kuriuos žmogus patiria, priėjęs prie atsiskyrimo, suteikia jam galimybę atskirti dvi priešingybes.

Kitaip tariant, iš kritimų žmogus turi suprasti, kuo naudingi pakilimai. Priešingu atveju žmogus neturėtų galimybės įvertinti to, kad jį priartina iš viršaus ir duoda jam pakilimus. Jis neturėtų galimybės paimti tos svarbos, kurią galėtų paimti.

Tai panašu į tai, kai žmogui duodama maisto, o jis niekada nejautė alkio. Išeina, kad nuopuoliai, esantys atskyrimo metu, atves jį prie pakilimuose slypinčios susiliejimo svarbos. Pakilimai veda jį prie neapykantos kritimams, kurie priveda jį prie atskyrimo.

Kitaip tariant, jis negali įvertinti nuopuoliuose glūdinčio blogio dydžio. Tai reiškia, kad žmogus, baisu pagalvoti, blogai atsiliepia apie Valdymą ir nė nejaučia, apie ką jis piktžodžiauja, kad žinotų, jog turi atgailauti dėl tokios didelės nuodėmės, kuri, baisu pagalvoti, yra piktžodžiavimas prieš Kūrėją, kaip pasakyta pirmiau.

Iš to, kas pasakyta, išplaukia, kad būtent tada, kai jis turi dvi formas, jis gali atskirti atstumą, egzistuojantį tarp dviejų priešingybių, kaip pasakyta pirmiau: „Kaip šviesos pranašumas iš tamsos.“¹⁹⁰ Juk tik tada jis gali vertinti ir gerbti susiliejimą, dėl kurio galima pasiekti gėrį ir malonumą, esantį kūrimo sumanyme, kuris remiasi Kūrėjo noru suteikti malonumą Savo kūriniams.

Viskas, ką matome savo akimis, yra tik tai, ką Kūrėjas nori, jog suvoktume tokiu pavidalu, kokiu suvokiame, nes tai yra kelias, leidžiantis pasiekti tikslo tobulumą.

Tačiau susilieti su Kūrėju nėra taip paprasta, nes tam reikia didelių pastangų ir darbo, kol tampame verti pasiekti ir pajausti gėrį bei malonumą. Iki tol žmogus turi pateisinti Valdymą ir tikėti virš žinojimo, kad Kūrėjas elgiasi su Kūriniais kaip geras ir kuriantis gėrį, ir sakyti: „Akis jie turi – bet jie nemato.“[4]

Mūsų išminčiai sakė: „Atėjo Chavakukas ir visus [principus] suvedė į vieną, kaip pasakyta: „Teisuolis gyvens savo tikėjimu.“[5], [6] Tai reiškia, kad žmogui nebūtina užsiimti smulkmenomis, jis turi sutelkti visą savo darbą viename taške, tai yra bendrume, kuris yra tikėjimas Kūrėju. Tam jis turi melstis. Kitaip tariant, kad Kūrėjas jam padėtų, ir tada jis galėtų dirbti tikėjimo virš žinojimo savybėje.

            Tikėjime yra ypatinga savybė, dėl kurios žmogus pradeda nekęsti atskyrimo, ir todėl manoma, kad tikėjimas netiesiogiai sukelia jame neapykantą atskyrimui.

Matome, kad yra didelis skirtumas tarp tikėjimo ir matymo bei žinojimo.

Juk tai, ką galima pamatyti ir sužinoti, jei protas įpareigoja jį [galvoti], kad tai verta daryti, ir jis vieną kartą taip nusprendė, jam jau užtenka šio sprendimo [darytų] taip, kaip jis nusprendė. Kitaip tariant, kaip ir kokiu pavidalu jis nusprendė, taip jis ir daro praktiškai. Juk protas lydi jį kiekviename veiksme, kad jis nepažeistų to, ką protas jam pasakė. Jis leidžia jam suprasti šimtu procentų, tokiame lygyje, kuriame protas privedė jį prie šio sprendimo.

Tuo pat metu tikėjimo savybė yra potencialus susitarimas, tai yra jis įveikia protą ir sako, kad, iš tikrųjų, verta dirbti, kaip įpareigoja dirbti tikėjimas, – virš žinojimo. Todėl tikėjimas virš žinojimo padeda tik veiksmo metu, tai yra kai jis tiki. Nes tik tada jis pasiruošęs įdėti jėgas darbui virš žinojimo. Tuo pat metu, kai jis palieka tikėjimą nors trumpai akimirkai, tai yra jo tikėjimas akimirką susilpnėja, jam iš karto nutrūksta Tora ir darbas, ir jam nepadeda tai, kad prieš kurį laiką prisiėmė tikėjimo virš žinojimo jungą.

Tuo pat metu, kalbant apie tai, ką jis protu suvokė, kad tai jam kenksminga ir kelia pavojų jo gyvybei, jam nereikia kiekvieną kartą grįžti prie proto ir aiškintis, kodėl tai pavojinga. Kadangi jis vieną kartą šimtu procentų protu suvokė ir suprato, kad privalo užsiimti būtent tais dalykais, kurie, kaip jam nurodo protas, yra blogi arba geri; jis jau vadovaujasi šiuo sprendimu.

Matome skirtumą tarp to, kam mus įpareigoja protas, ir to, kam įpareigoja tik tikėjimas. Kokia gi to priežastis, kad tai, kas remiasi tikėjimu, reikia kiekvieną kartą prisiminti tikėjimo forma, kitaip jis kris iš savo pakopos ir atsidurs nusidėjėliui tinkamoje būsenoje? Tokios būsenos gali pasireikšti net per vieną dieną, nes negali būti, kad per dieną jam nors akimirką nenutrūktų tikėjimas virš žinojimo.

Reikia žinoti, kad priežastis, jog pamirštame tikėjimą, yra ta, kad tikėjimas virš žinojimo ir proto prieštarauja visiems kūno norams. Kadangi kūno norai kyla iš jo prigimties, vadinamos „noru gauti“, tiek prote, tiek ir širdyje, kūnas visada traukia jį link savo prigimties. Tik kai jis susilieja su tikėjimu, tikėjimas įgyja jėgos ištraukti jį iš kūno norų, kad jis eitų virš žinojimo, tai yra prieš kūno protą.

Todėl kol žmogus netampa vertas davimo kelim, kas vadinama „susiliejimu“, jo tikėjimas negali būti pastovus. Kai tikėjimas jam nešviečia, jis mato, kokios žemos neturinčių sau lygių būsenos jis yra. Visa tai jam pasireiškia dėl formos skirtumo, kaip pasakyta pirmiau, o tai yra noras gauti dėl savęs. Šis atskyrimas sukelia jam kančias, kurios griauna visus jo statinius ir visas pastangas, kurias jis įdėjo į darbą.

Jis mato, kad, praradęs tikėjimą, atsiduria būsenoje, kuri yra blogesnė nei tada, kai jis pasirinko darbo kelią dėl davimo. Dėl to jis įgauna neapykantą atskyrimui, nes jis iškart pradeda jausti kančias tiek asmeniniame gyvenime, tiek visame pasaulyje. Jam sunku pateisinti Kūrėjo valdymą – kad jis yra gero ir kuriančio gėrį savybėje. Tada jis jaučia, kad visas pasaulis jam aptemo, ir jis neturi iš kur gauti džiaugsmo.

Todėl kiekvieną kartą, kai jis pradeda taisyti šią ydą, jog jis piktžodžiauja apie [Aukštesnįjį] valdymą, jis įgyja neapykantos atskyrimui. O dėl neapykantos, kurią jis jaučia atskyrimui, jis prieina prie meilės susiliejimui. Kitaip tariant, kokiu mastu jis jaučia kančias atskyrimo metu, tokiu pat mastu jis priartėja prie susiliejimo su Kūrėju. Kaip pasakyta pirmiau, tiek, kiek jis jaučia tamsą, kad tai yra blogis, tiek jis pradeda jausti susiliejimą, kad tai yra gerai. Jis žino, kaip vertinti tai, kai laikinai įgyja tam tikrą susiliejimą, tada jis žino, kaip jį gerbti.

Iš to, kas pasakyta, galime suprasti, kad visos pasaulyje egzistuojančios kančios yra tik pasiruošimas tikrosioms kančioms. Prie šių kančių žmogus turi prieiti, kitaip jis negalės pasiekti nieko dvasingo, nes „nėra šviesos be kli“. Apie šias kančias, tikrąsias kančias, sakoma, kad jis kaltina Valdymą, tai yra piktžodžiauja. Dėl to jis meldžiasi, kad nepiktžodžiautų prieš Valdymą.

Šias kančias Kūrėjas priima, vadinasi, Kūrėjas girdi visų lūpų maldą. O priežastis, kodėl Kūrėjas girdi [maldą] dėl šių kančių, yra ta, jog žmogus neprašo pagalbos savo gavimo kelim, nes galima pasakyti, kad jei Kūrėjas duos jam tai, ko jis prašo, tai prives prie to, kad jis dar labiau nutols nuo Kūrėjo dėl formos skirtumo, kurią dėl to gaus.

Yra atvirkščiai: jis prašo tikėjimo, kad Kūrėjas suteiktų jam įveikimo jėgą, kad jis galėtų tapti vertas formos panašumo, nes mato, kad šiuo atžvilgiu jis neturi pastovaus tikėjimo. Kai tikėjimas jam nešviečia, jį apima abejonės dėl Valdymo ir jis pasiekia būseną, vadinamą „nusidėjėliu, raša“, kaip pasakyta pirmiau, nes jis kaltina maršija, savo Kūrėją.

Išeina, kad visos jo patiriamos kančios kyla dėl to, kad jis piktžodžiauja prieš Aukštesnįjį valdymą. Iš čia išeina – ką jam skauda? Juk žmogus turėtų šlovinti Kūrėją ir sakyti „Palaimintas Kūrėjas mūsų, kuris sukūrė mus Savo šlovei!“, tai yra kad kūriniai gerbtų Kūrėją. O jis mato, kad pasaulio valdymas vyksta ne Kūrėjo šlovei, nes kiekvienas turi pretenzijų ir reikalavimų, kad valdymas turėtų būti atviras: kad Kūrėjas valdo pasaulį kaip geras ir kuriantis gėrį. Kadangi tai nėra atskleista, [žmonės] sako, kad šis valdymas – ne Kūrėjo šlovei. Ir jam dėl to skauda.

Išeina, kad dėl patiriamų kančių žmogus yra priverstas, baisu net pagalvoti, piktžodžiauti. Išeina, kad tai, ko jis prašo Kūrėjo – kad Jis duotų jam tikėjimo jėgą ir jis taptų vertas „geras ir kuriantis gėrį“ savybės, – yra sukelta ne dėl to, kad jis nori gauti gėrį, kad mėgautųsi pats, o to, kad jis [nenori] piktžodžiauti, baisu net pasakyti. Ir jam dėl to skauda.

Kitaip tariant, jis nori tikėti virš žinojimo, jog Kūrėjas valdo pasaulį „geras ir kuriantis gėrį“ savybėje, ir jis nori, kad jo tikėjimo užtektų pilnam pajautimui, tarsi tai būtų žinojimo viduje.

Todėl studijuodamas Torą ir priesakus, jis nori pritraukti Kūrėjo šviesą, reikalaudamas ne savo pasitenkinimo, o jis negali ištverti to, jog negali pateisinti Kūrėjo valdymo – kad jis vyksta „geras ir kuriantis gėrį“ savybėje. Tai sukelia jam kančias, nes jis niekina Kūrėjo vardą, kurio vardas „geras ir kuriantis gėrį“, o jo kūnas tvirtina atvirkščiai. Čia yra visos jo kančios, nes dėl to, kad jis yra atskirtyje, jis negali pateisinti Kūrėjo valdymo. Tai vadinasi, kad jis nekenčia atskyrimo būsenos.

Kai jis kenčia, Kūrėjas girdi jo maldą ir priartina jį prie Savęs, ir jis tampa vertas susiliejimo, nes kančios, kurias jis jaučia dėl atskyrimo, priveda prie to, kad jis tampa vertas susiliejimo. Tada sakoma: „Kaip šviesos pranašumas iš tamsos.“[7]

Todėl pasakyta: „Žemės pranašumas – visame kame.“[8] „Žemė“ – tai kūrinys. „Visame kame“ – tai yra dėl šio pranašumo, kai matome skirtumą tarp atskyrimo būsenos ir susiliejimo būsenos, dėl to tampame verti susilieti su viskuo, nes Kūrėjas vadinamas „visko šaknimi“.