8. Kuo skiriasi šventumo šešėlis nuo Sitra Achros šešėlio?
Išgirsta 1944 m. liepos mėn.[1]
Šventasis Raštas sako: „Kol diena išauš ir šešėliai neišnyks.“[2]
Reikia suprasti, kas yra „šešėliai“ darbe ir kas yra du šešėliai. Reikalas tas, kad kai žmogus nejaučia Kūrėjo valdymo egzistavimo – kad Jis valdo pasaulį kaip geras ir kuriantis gėrį, – tai laikoma šešėliu, paslepiančiu saulę. Kitaip tariant, kaip ir materialus šešėlis, kuris slepia saulę, niekaip neveikia saulės, kuri šviečia visa jėga, taip pat ir tai, kad žmogus nejaučia Kūrėjo valdymo egzistavimo, nieko nepakeičia viršuje. Juk viršuje nėra jokių pasikeitimų, kaip pasakyta: „Aš, Kūrėjas [Avaja], nesikeičiau.“[3]
Visi pasikeitimai vyksta gaunančiuosiuose. Šiame šešėlyje, tai yra šioje paslėptyje, reikia skirti du tipus:
- Kai jis dar sugeba įveikti tamsą ir paslėptis, kurias jis jaučia, ir pateisinti Kūrėją, ir melstis Kūrėjui, kad jis duotų šviesos jo akims ir jis pamatytų, kad visos paslėptys, kurias jis jaučia, ateina iš Kūrėjo. Tai yra Kūrėjas jam visa tai sukuria, kad jis atskleistų savo maldą ir panorėtų susilieti su Juo. Taip yra tik dėl kančių, kurias jis gauna iš Jo, ir jis nori išsigelbėti nuo savo nelaimės, pabėgti nuo kančių. Tada jis daro viską, ką leidžia jo galimybės. Todėl kai jis gauna paslėptis ir kančias, jis tikrai pasinaudos žinomu vaistu – daugiau melsis, kad Kūrėjas jam padėtų ir išvestų iš tos būsenos, kurioje dabar yra. Būdamas šios būsenos jis dar vis tiki Kūrėjo valdymu.
2. Kai jis prieina prie būsenos, kurios būdamas nebegali susidoroti ir pasakyti, kad visos kančios ir skausmas, kuriuos jis patiria, kyla iš to, kad Kūrėjas juos pasiuntė jam dėl galimybės pakilti į naują lygmenį. Tada jis pereina į netikėjimo būseną, baisu pasakyti. Juk jis negali tikėti Kūrėjo valdymu. Žinoma, tada jis negali ir melstis. Išeina, kad yra du šešėlių tipai. Tame yra žodžių „ir pabėgs šešėliai“ prasmė, tai yra kad šešėliai dingtų iš pasaulio.
Klipa šešėlis vadinasi „O kitas dievas bus kastruotas ir neduos vaisių.“[4] Šventumas vadinasi „Jo šešėlio troškau aš ir jame sėdėjau, o vaisius jo saldus buvo mano gomuriui“[5]. Tai yra jis sako, kad visos paslėptys ir kančios, kurias jis jaučia, sukeltos to, kad Kūrėjas jam atsiuntė šias būsenas, kad jis turėtų galimybę dirbti virš žinojimo.
Kai jis turi jėgų taip pasakyti – kad Kūrėjas sukuria jam tas priežastis, – tai žmogaus labui. Kitaip tariant, dėl to jis gali pasiekti darbą dėl davimo, o ne savo naudai. Tada žmogus suvokia, tai yra tiki, kad Kūrėjas mėgaujasi būtent šiuo darbu, kai viskas daroma virš žinojimo.
Išeina, kad žmogus tada nemeldžia Kūrėjo, kad šešėliai išnyktų iš pasaulio, bet sako: „Aš matau, kad Kūrėjas nori, jog tarnaučiau Jam tokiu būdu, kai viskas virš žinojimo.“ Tokiu atveju visame kame, ką jis daro, jis sako: „Nėra abejonės, kad Kūrėjas mėgaujasi šiuo darbu. Tokiu atveju koks man skirtumas, kad aš dirbu veido paslėpties būsenos“, nes jis nori dirbti dėl davimo, tai yra kad Kūrėjas gautų malonumą. Todėl jam šiame darbe nėra jokio trūkumo, tai yra kad jis jaustų, jog yra veido paslėpties būsenos, kai Kūrėjas nesimėgauja šiuo darbu.
Žmogus sutinka su Kūrėjo valdymu. Tai yra kai Kūrėjas nori, kad jis jaustų Kūrėjo egzistavimą dirbdamas, žmogus sutinka širdimi ir siela, todėl jis žiūri ne į tai, kuo gali mėgautis, o į tai, kuo gali mėgautis Kūrėjas. Išeina, kad šis šešėlis suteikia jam gyvenimą.
Tai vadinasi „šešėlio jo troškau aš“. Tai yra jis siekia tokios būsenos, kad galėtų atlikti bet kokį įveikimą virš žinojimo. Išeina, kad jei žmogus nesistengia paslėpties būsenoje, kai dar turi galimybę melstis, kad Kūrėjas priartintų jį, o jis to nepaiso, jam pasiunčiama dviguba paslėptis, kai jis nebegali net melstis. Tai įvyko dėl nuodėmės jis nesistengė visomis jėgomis melstis Kūrėjui. Todėl jis patenka į tokią žemą būseną.
Tačiau jam pasiekus tokią būseną, iš aukščiau jo pasigailima ir jam dar kartą duodamas pabudimas. Vėl prasideda tas pats veiksmų eiliškumas. Kol, galų gale, žmogus sutvirtėja maldoje. O Kūrėjas girdi jo maldą, priartina jį ir sugrąžina prie šaltinio.