30. Svarbiausia – norėti tik duoti

Išgirsta 1943 m. kovo 20 d.[1]

Svarbiausia – nenorėti nieko kito, tik davimo, paremto Kūrėjo didybe, juk bet koks gavimas netinkamas [naudoti]. Išeiti iš gavimo savybės galima tik pereinant į kitą kraštutinumą, tai yra davimo savybę. Jėga, suteikianti judėjimą, tai yra traukos jėga, ir jėga, verčianti atlikti šį darbą, [atsiranda] tik dėl Kūrėjo didybės.

Reikia atlikti skaičiavimus, nes galiausiai turime stengtis. Tačiau dėl šių jėgų galima atnešti tam tikrą naudą ir malonumą. Kitaip tariant, šia jėga ir pastangomis, kurias deda žmogus, gali mėgautis arba ribotas kūnas, vadinamas „praeinančio svečio savybe“, arba tas „esantis amžinybėje“. Tai reiškia, kad jo energija lieka amžinai.

Tai panašu į žmogų, kuris geba pastatyti ištisą šalį, o jis stato tik lūšną, kurią sugriauna stipraus vėjas. Išeina, kad visos jėgos dingo. Jei jis lieka šventume, visos jėgos išlieka amžinai. Tik iš šio tikslo jis turi gauti savo darbo pagrindą. Visi kiti pagrindai – netinkami.

Tikėjimo jėgos pakanka, kad žmogus galėtų dirbti davimo savybėje, tai yra kad jis galėtų tikėti, jog Kūrėjas priima jo darbą. Net jei jo darbas jo akyse nėra toks svarbus, Kūrėjas vis tiek priima viską. Juk visi darbai, kad ir kokie jie būtų, yra Jo geidžiami ir priimami, jei žmogus šį darbą sieja su Juo.

Taip pat jei žmogus nori naudotis tikėjimu dėl gavimo, tai tikėjimo jam nepakanka. Tada jam kyla abejonių dėl tikėjimo. Priežastis ta, kad gavimas nėra tiesa. Kitaip tariant, iš tikrųjų žmogus neturi nieko iš darbo, ir tik Kūrėjas turės [ką nors] iš jo darbo. Todėl jo abejonės yra teisingos. Tai yra pašalinės mintys, kurios jam kyla, – tai teisingos pretenzijos.

Tuo pat metu, jei žmogus nori pasinaudoti tikėjimu, kad eitų davimo keliais, jis, be abejonės, neturės jokių abejonių dėl tikėjimo. Jei jam kyla abejonių, jis turi žinoti, kad jis, tikriausiai, nenori eiti davimo savybėje, nes davimui jam pakanka tikėjimo.