39. Ir jie susiuvo figmedžio lapus

Išgirsta 1947 m. vasario 16 d.^[1]

„Lapas“ reiškia šešėlį, kurį jis meta ant šviesos, tai yra ant saulės. Yra dvi šešėlių rūšys:

1. šešėlis, kylantis iš šventumo,
2. šešėlis, kylantis iš nuodėmės.

Kitaip tariant, yra du šviesos paslėpties būdai.

Kaip materialiajame pasaulyje šešėlis paslepia saulę, taip vyksta ir Aukštesniosios šviesos paslėpimas, vadinamas „saule“. Jis kyla iš šventumo, ir tai vyksta dėl pasirinkimo. Kaip pasakyta apie mūsų mokytoją Mozę: „Ir paslėpė Mozė savo veidą, nes bijojo pažvelgti“^[2], tai reiškia, kad šešėlis atsiranda dėl jaudulio.

Jaudulys reiškia, kad jis bijo gauti Aukštesnįjį gėrį, [nes] galbūt jis nesugebės sukurti ketinimo dėl davimo. Išeina, kad šis šešėlis kyla iš šventumo, o tai reiškia, kad jis nori būti susiliejęs su Kūrėju. Juk susiliejimas vadinamas davimu, ir jis bijo, kad nesugebės duoti. Pasirodo, jis yra susiliejęs su šventumu. Tai vadinama „šešėliu, kylančiu iš šventumo“.

Tačiau yra „šešėlis, kylantis iš nuodėmės“. Tai reiškia, kad paslėptis atsiranda ne dėl to, kad jis nenori gauti, o, atvirkščiai, dėl to, kad jis nori gauti dėl gavimo. Todėl šviesa išnyksta. Juk visas skirtumas tarp šventumo ir klipos yra tas, kad šventumas nori duoti, o klipa nori tik gauti ir nieko neduoti. Todėl šis šešėlis vadinamas kylančiu iš klipos.

Nėra kito būdo išeiti iš būsenos, išskyrus kaip tik pagal šiuos žodžius „Ir susiuvo jie figmedžio lapus, ir pasidarė sau prijuostes.“^[3] „Prijuostės“ reiškia kūno jėgas, ir jos susijungė šventumo šešėlio savybėje. Kitaip tariant, nors dabar jie neturi šviesos, nes Aukštesnysis gėris išnyko dėl nuodėmės, vis dėlto jie įveikė [tai], kad tarnautų Kūrėjui, vien tik „virš žinojimo“ jėga, ir tai vadinama „jėgos savybe“. Todėl pasakyta: „Ir išgirdo jie Kūrėjo balsą... ir pasislėpė Adomas ir jo žmona.“^[4] Tai reiškia, kad jie įėjo į šešėlį, tai reiškia „Ir paslėpė Mozė savo veidą“.

Tai reiškia, kad Adam Rišon padarė tą patį, ką ir Mozė. „...Ir pasakė jam (Kūrėjas): Kur tu? Jis pasakė: Tavo balsą išgirdau sode ir išsigandau, nes esu nuogas, ir pasislėpiau.“^[5] „Nuogas“ reiškia nuogas nuo Aukštesniosios šviesos. Tada paklausė Kūrėjas: „Kokia priežastis, dėl kurios tu įėjai į šešėlį, kas vadinama „ir pasislėpė“?“ Ar todėl, kad „esu nuogas“ – tai [įvyko] dėl švento šešėlio ar dėl nuodėmės? Ir paklausė jo Kūrėjas: „Ar ne nuo medžio, nuo kurio Aš liepiau tau nevalgyti, tu valgei?“^[6] Tai reiškia dėl nuodėmės.

Tačiau kai šešėlis kyla iš nuodėmės, tai vadinama stabais, magija ir raganavimu. Nes „vieną prieš kitą sukūrė Kūrėjas“^[7], kaip šventumo jėgos gali keisti įvykių eigą ir demonstruoti stebuklus bei ženklus, taip pat [tokios] jėgos egzistuoja ir Sitra Achrai.

Todėl teisuoliai nesinaudoja šiomis jėgomis, nes „vieną prieš kitą…“ – kad Sitra Achra neturėtų jėgų daryti taip, kaip jie. Tik išskirtiniais laikais Kūrėjas neduoda Sitra Achrai tos jėgos, kuri yra šventume. Pavyzdžiui, Elijus ant Karmelio kalno, kuris pasakė: „Atsakyk man, kad nesakytų, jog tai raganavimas.“^[8] Tai reiškia, kad egzistuoja jėga, galinti paslėpti Aukštesniąją šviesą.

Todėl prijuostės, pagamintos iš figmedžių lapų, tai yra Pažinimo medžio nuodėmės, – šie lapai, tai yra šis šešėlis, kyla iš nuodėmės, nes priežastis nekyla iš šventumo, – kai jie patys pasirenka sukurti sau šešėlį, – o jie paėmė šį šešėlį, nes neturi kitos išeities. Taip galima elgtis, kad išeitum iš nuopuolio būsenos. Tačiau vėliau reikia pradėti darbą iš naujo.