59. Apie lazdą ir gyvatę

Išgirsta 1948 m. vasario 23 d.^[1]

 „Ir atsakė Mozė, ir pasakė: „Bet juk nepatikės jie manimi…“ Ir Kūrėjas jam pasakė: „Kas čia tavo rankoje?“ Ir atsakė jis: „Lazda.“ Ir tarė Jis: „Mesk ją ant žemės!“ Ji pavirto gyvate, ir pabėgo Mozė nuo jos.“^[2]

 „Reikia paaiškinti, kad yra tik dvi pakopos: arba šventumas, arba Sitra Achra. Tarpinės būsenos nėra. Juk iš šios lazdos, numestos ant žemės, išeina gyvatė. Kad suprastume tai, pirmiausia pateiksime mūsų išminčių žodžius, kad „Jis įkurdino savo Šchiną medžiuose ir akmenyse“. „Medžiai ir akmenys“ čia reiškia daiktus, kurie yra žemiausi pagal svarbą. Būtent tokiu būdu Jis įkurdino Savo Šchiną.

Tokia prasmė klausimo „Kas yra tavo rankoje?“. Juk „ranka“ reiškia „suvokimą“, nuo žodžių „jei ranka pasieks“^[3]. Lazda, mate, – tai reiškia, kad visi jo suvokimai grindžiami savybe „žemiau, mata, pagal svarbą“, o tai reiškia tikėjimą virš žinojimo.

 Tikėjimo savybė žmogaus akyse laikoma menkaverte, žemumo savybe. Žmogus vertina tuos reiškinius, kurie įsivelka į žinojimą. Priešingu atveju, jei žmogaus protas jų nesuvokia ir jie prieštarauja žmogaus žinojimui, žmogus turi pasakyti, kad tikėjimas yra svarbesnis už jo žinojimą. Pasirodo, tada jis sumenkina savo žinojimą ir sako, kad tai, ką jis supranta žinojime, prieštarauja Kūrėjo keliui. Tokiu atveju, tikėjimas jam yra svarbesnis už jo žinojimą.

Visi samprotavimai, prieštaraujantys Kūrėjo keliui, kyla dėl to, kad protas yra bevertis, nes „jie turi akis, bet nemato, turi ausis, bet negirdi“^[4]. Tai reiškia, kad jis anuliuoja viską, ką girdi ir mato. Tai vadinama, kad jis eina virš žinojimo. Taip atrodo žmogui žemumo ir katnut savybė.

Tuo pačiu metu Kūrėjas tikėjimo savybės nelaiko žema. Juk žmogui, neturinčiam kitos išeities ir turinčiam eiti tikėjimo keliu, tikėjimas atrodo žemas. Tuo tarpu Kūrėjo atžvilgiu, kuris galėjo įkurdinti Savo Šchiną ne medžiuose ir akmenyse, bet pasirinko būtent šį kelią, vadinamą tikėjimu, Jis, be abejonės, pasirinko tai, nes tai geriau ir sėkmingiau. Pasirodo, Kūrėjui tikėjimas nėra žemas pagal svarbą, priešingai, būtent šis kelias turi daugybę privalumų, tačiau kūrinių akyse tai vadinama „žemai“.

Jei lazda metama ant žemės ir norima dirbti su aukštesne savybe, tai yra žinojimo viduje, ir savybė „virš žinojimo“ ignoruojama ir šis darbas atrodo žemas, iš jo Toros ir darbo tuoj pat atsiranda gyvatės savybė, kuri vadinama „pirmaprade gyvate“.

Tai prasmė žodžių: „Tas, kuris elgiasi išdidžiai, – jam sako Kūrėjas, – negalime Aš ir jis būti vienoje vietoje.“^[5] To priežastis, kaip pasakyta pirmiau, ta, kad Jis įkurdino Savo Šchiną medžiuose ir akmenyse. Todėl jei jis meta lazdos savybę ant žemės ir išaukština save, kad dirbtų su aukštesne savybe, tai jau gyvatė. Nėra tarpinės būsenos, yra arba gyvatė, arba šventumas. Nes visa jo Tora ir darbas, kurie anksčiau buvo lazdos savybėje, visa tai dabar įėjo į gyvatės savybę.

Žinoma, kad Sitra Achra neturi šviesų. Todėl ir materialiajame pasaulyje noras gauti turi tik chisaroną, bet ne chisarono pripildymą. Gavimo kli visada lieka chisarone be pripildymo. Juk „tas, kuris turi šimtą, nori dviejų šimtų... ir nėra žmogaus, kuris mirė, pasiekęs [bent] pusę to, ko troško“^[6]. Tai kyla iš aukštesnių šaknų. Klipos šaknis – tai gavimo kelim savybė. Per 6 000 metų jie neturi ištaisymo. Jiems yra atliktas apribojimas. Todėl jie neturi šviesų ir Aukštesniojo gėrio.

Todėl jie gundo žmogų, kad jis pritrauktų šviesą į jų pakopą. Yra daug šviesų, kurias žmogus gavo būdamas susiliejęs su šventumu, juk šventume šviečia Aukštesnysis gėris. Kai jie gundo žmogų, kad jis pritrauktų gėrį į jų savybę, jie gauna šią šviesą. Dėl to jie įgyja valdžią žmogui, tai yra jie maitina jį tos būsenos, kurios jis yra, neleisdami iš jos išeiti.

Dėl šio valdymo žmogus negali eiti pirmyn, juk jis neturi poreikio aukštesnei pakopai. Kadangi jis neturi poreikio, jis negali pajudėti iš savo vietos – nė menkiausiu judesiu. Tada jis negali atskirti, ar dirba šventume, ar atvirkščiai, nes Sitra Achra suteikia jam jėgų dirbti su didesne energija ir galia, nes dabar jis yra žinojimo viduje. Todėl atsiranda galimybė dirbti ne žemumo savybėje, todėl toks žmogus galėtų likti Sitra Achros valdžioje.

Kad žmogus neliktų Sitra Achra valdžioje, Kūrėjas atliko ištaisymą: jei žmogus atsisakys lazdos savybės, jis iškart nukris į gyvatės savybę ir tuoj pat patirs nesėkmių. Jis neturės jokios jėgos, kad sustiprėtų, nebent vėl įgis tikėjimo savybę, vadinamą „žemumu“.

Pagal tai paaiškėja, kad pačios nesėkmės yra priežastis, dėl kurios žmogus vėl prisiims lazdos savybę, tai yra tikėjimo virš žinojimo savybę.

Tai yra prasmė žodžių, kuriuos pasakė Mozė: „Bet juk jie nepatikės manimi.“^[7] Tai reiškia, kad jie nenorės priimti darbo kelio tikėjimo virš žinojimo savybėje. Tada Kūrėjas jam pasakė: „Kas čia tavo rankoje?“ – „Lazda.“ – „Mesk ją ant žemės!“ Tuojau pat „ji virto gyvate“. Tai reiškia, kad tarp lazdos ir gyvatės nėra tarpinės būsenos. Tai tam, kad būtų žinoma, ar jis yra šventume, ar Sitra Achroje.

Pasirodo, kad kaip būtų, jie neturi kitos išeities, kaip tik priimti tikėjimo savybę virš žinojimo, kuri vadinama „lazda“. Ši lazda turi būti rankoje, ir (nereikia) mesti šios lazdos. Todėl pasakyta: „Pražydo Aarono lazda“^[8], tai yra visi žydėjimai, kurie buvo jame Kūrėjo darbe, įvyko būtent dėl Aarono lazdos.

Todėl, kad Jis norėjo duoti mums ženklą, kad [mes galėtume] žinoti, ar jis eina tiesos keliu, ar, baisu pagalvoti, ne. Jis davė [mums] ženklą, kad galėtume sužinoti tik darbo pagrindą, tai yra kokiu pagrindu jis dirba. Jei jo pagrindas yra lazda – tai šventumas. Jei jo pagrindas yra „žinojimo viduje“ [savybė] – tai nėra kelias, kuris atves į šventumą.

Tačiau pačiame darbe, tai yra Toroje ir maldoje, nėra jokio skirtumo tarp to, kas dirba Jam, ir to, kas Jam nedirba. Juk ten viskas atvirkščiai: jei pagrindas yra žinojimo viduje, – tai yra žinojimo ir gavimo pagrindu, – tai kūnas suteikia energijos darbui, ir jis gali mokytis bei melstis su didesniu atkaklumu ir didesniu įkvėpimu, nes tai remiasi žinojimu.

Kai žmogus eina šventumo keliu ir jo pagrindas yra tikėjimas ir davimas, jam reikia didelio pasiruošimo, kad šventumas jam šviestų. Šiaip, be pasiruošimo, kūnas neduoda jam jėgos dirbti. Ir jam visada reikia didesnių pastangų, nes žmogaus šaknis yra gavimo ir „žinojimo viduje“ savybė.

Todėl jei jo darbas remiasi žemišku pagrindu, jam visada gali būti viskas gerai. Jei jo darbo pagrindas remiasi davimo savybe ir „virš žinojimo“, jam visada reikia įdėti pastangų, kad nenukristų į savo gavimo šaknį ir „žinojimą viduje“. Negalima nė akimirkai atsipalaiduoti, antraip jis krinta į savo žemiškąją šaknį, vadinamą „dulkių“ savybe, kaip pasakyta: „Juk iš dulkių išėjai ir į dulkes sugrįši.“^[9] Tai buvo po Pažinimo medžio nuodėmės.

[Žmogui] duota išsiaiškinti, ar jis dirba šventume, ar, baisu pagalvoti, atvirkščiai, nes „kitas dievas yra iškastruotas ir neduos vaisių“^[10]. Šį ženklą mums duoda „Zohar“ knyga – kad būtent tikėjimo pagrindu, vadinamu „lazdos savybe“, mums suteikta galimybė būti vaisingiems ir daugintis Toroje, kaip pasakyta pirmiau. Tai vadinama „Pražydo Aarono lazda“³⁶⁵, tai yra žydėjimas ir augimas atsiranda būtent dėl ​​lazdos.

Todėl kiekvieną dieną, kai žmogus keliasi iš lovos ir prausiasi, kad apvalytų savo kūną nuo kūniško purvo, taip pat reikia apvalyti save nuo klipos purvo. Tegul jis patikrina save, ar jo „lazda“ yra tobulos būsenos. Šis patikrinimas turi būti nuolatinis. Jei jis bent [akimirkai] nukrypo nuo to, jis iš karto patenka į Sitra Achros, vadinamos „gavimu dėl savęs“, valdžią. Jis akimirksniu tampa jos vergu. Juk žinoma, kad šviesa kuria kli. Todėl tiek, kiek jis dirba dėl gavimo sau, tiek pat jam reikia siekio gauti sau ir jis tolsta nuo to, kas susiję su davimu.

Iš čia mums bus suprantami mūsų išminčių žodžiai: „Būk labai ir labai kuklus.“^[11] Koks tai ažiotažas, privertęs juos pasakyti „labai ir labai“?

Kaip pasakyta pirmiau, tai kyla iš to, kad žmogus pradėjo ieškoti pripažinimo iš kitų kūrinių, nes kadaise jie jam rodė pagarbą ne dėl to, baisu pasakyti, kad nori mėgautis šia pagarba, o dėl kitų paskatų – iš pagarbos Torai ir pan. Jis yra įsitikinęs šiuo skaičiavimu, nes jis pats žino, kad netrokšta garbės. Todėl buvo manoma, kad jam galima priimti šią pagarbą. Vis dėlto [jam] negalima priimti [garbės], nes šviesa kuria kli.

Todėl, gavęs pagarbą, jis pradėjo jausti poreikį šiai pagarbai. Jis jau yra jos valdžioje, ir sunku išsilaisvinti iš šios tuštybės. Dėl to jis tapo savarankiška realybe, ir jam sunku anuliuotis prieš Kūrėją, nes dėl tuštybės jis tapo savarankiška realybe. Norėdamas nusipelnyti susiliejimo, žmogaus turi anuliuoti visą savo egzistenciją. Todėl „labai ir labai“: „labai“ – kad negalima priimti pagarbos dėl savęs ir antras „labai“ – net jei jis neturi ketinimo dėl savęs, vis tiek negalima priimti [garbės], kaip pasakyta pirmiau.