54. Dvasinio darbo tikslas. 1.
Išgirsta 1941 m. vasario 13 d.[1]
Yra žinoma, kad pagrindinis darbas yra teikti [„duoti“] malonumą savo Kūrėjui. Reikėtų žinoti, ką reiškia „duoti“, juk visi yra įpratę sakyti šį žodį. Žinoma, kad įprotis naikina skonį. Todėl reikia gerai išsiaiškinti, ką reiškia žodis „duoti“.
Esmė ta, kad į žemesniojo norą duoti yra įtrauktas ir noras gauti [noru gauti galima naudotis, jeigu jis ištaisytas]. Jei ne tai, nebūtų ryšio tarp duodančio ir gaunančio. Juk gali būti, kad vienas duos, o antras mainais nieko neduos, kad įvyktų partnerystės santykiai. Nes tik tada, kai abu atskleidžia meilę vienas kitam, tarp jų egzistuoja ryšys ir draugystė. Tačiau jei vienas atskleidžia meilę, o antras nerodo jokios reakcijos, tokia meilė neturi jokio egzistavimo ir [netgi] teisės egzistuoti.
Mūsų išminčiai paaiškino eiles „Ir pasakyti Cionui: „Tu – mano tauta“[2] – „Neskaityk „Mano tauta“, ami, o skaityk „su Manimi, imi, tu“ – būti partneriu su Manimi“[3]. Kitaip tariant, kūriniai yra partnerystėje su Kūrėju. Iš čia paaiškėja, kad kai žemesnysis nori duoti Kūrėjui, žemesnysis taip pat turi ir gauti iš Kūrėjo. Tada tai vadinama „partneryste“, tai yra žemesnysis duoda ir aukštesnysis taip pat duoda.
Noras gauti turi siekti susilieti su Kūrėju ir gauti Jo gėrį ir Jo gyvybinę jėgą, ir Jo gerumą. Toks buvo kūrimo tikslas – suteikti malonumą Jo kūriniams. Tačiau dėl sudužimo, kuris įvyko Nekudim pasaulyje, noras gauti nukrito į klipot valdžią, ir dėl to šiame kli atsirado dvi savybės:
- jame atsirado požiūris į malonumus dėl atskyrimo; darbas, leidžiantis išeiti iš šios klipos valdžios, vadinamas „apsivalymo darbu“;
- antroji savybė, kuri atsirado dėl šio sudužimo, [verčia] atitolti nuo dvasinių malonumų, tai yra žmogus atitolsta nuo dvasingumo ir neturi jokio dvasingumo siekio. Šis ištaisymas vadinamas „šventumu“.
Darbo tvarka yra siekti Jo didybės, ir tada Kūrėjas šviečia jam į šiuos kelim. Reikėtų žinoti, kad kokio dydžio jis turi kelim, kurie susiję su švarumo savybe, vadinama „nekęskite blogio“ savybe, tiksliai tokiu pačiu dydžiu jis gali būti šventumo savybėje, kaip pasakyta: „Mylintys Kūrėją, nekęskite blogio.“[4]
Iš to išplaukia, kad yra dvi savybės: 1) švarumas, 2) šventumas.
Šventumu vadinamas kli, kuris yra pasiruošimas priimti Kūrėjo gėrį iš „suteikti malonumą Savo kūriniams“ požiūrio taško. Šis kli priskiriamas žemesniajam. Kitaip tariant, jo galioje yra ištaisyti, tai yra jo galioje siekti šio gėrio. Tai yra tas, kuris padaugina Kūrėjo didybės siekį ir savo paties menkavertiškumą.
Aukštesnysis gėris, kuris turi atsiskleisti šventumo kli, yra Kūrėjo valdžioje, nes Jis suteikia šį gėrį žemesniajam. Žemesnysis niekaip negali tam padėti, ir tai vadinama „Kas paslėpta – Kūrėjui mūsų Visagaliam“[5].
Kadangi kūrimo sumanymas, vadinamas „suteikti malonumą Savo kūriniams“, prasideda nuo Begalybės, todėl meldžiamės Begalybei – tai yra ryšiui, kuris egzistuoja tarp Kūrėjo ir kūrinių. Tai yra prasmė to, kas parašyta Ari darbuose, kad reikia melstis Begalybei, nes pats Kūrėjas [Acmuto] neturi jokio ryšio su kūriniais. Juk ryšio pradžia yra Begalybėje, nes ten yra savybė „Jo vardas“, kuri yra kūrimo šaknis.
Tai yra Jeruzalės Talmudo prasmė žodžių apie tai, kad besimeldžiantysis turi melstis Vardui. Kaip pasakyta pirmiau, ten yra savybė „Jo vardas“. O savybė „Jo vardas“ ir Begalybė agados kalba vadinama „pilis, pilna visų gėrybių“. Todėl meldžiamės Vardui – kad gautume tą gėrį, kuris paruoštas mums iš anksto.
Todėl Keter vadinama „Jo noru suteikti malonumą Savo kūriniams“. O pats gėris vardu Chochma, tai yra Aukštesniojo gėrio esmė. Todėl Keter vadinamas vardu „Begalybė“ ir vardu „Kūrėjas“. Chochma dar nėra vadinama vardu „sukurtas“. Juk Chochmoje vis dar nėra kli savybės, ir ji laikoma šviesa be kli. Todėl Chochma taip pat laikoma Kūrėjo savybe, nes nėra šviesos suvokimo be kli. Visas skirtumas tarp Keter ir Chochmos tas, kad ten labiau atsiskleidžia kūrinių šaknis.