72. Užtikrintumas yra šviesos įsivilkimas

Išgirsta 1947 m. kovo 31 d.[1]

Pasitikėjimas yra įsivilkimas šviesos, kuri vadinama „gyvenimu“. Juk galioja taisyklė: „Nėra šviesos be kli.“ Vadinasi, šviesa, kuri vadinama „gyvenimo šviesa“, negali įsivilkti ir turi įsivilkti į kokį nors kli. Ir kli, į kurį įsivelka gyvenimo šviesa, paprastai vadinama „pasitikėjimu“. Tai reiškia, kad bet kokį sunkų dalyką jis mano galintis atlikti.

Pasirodo, šviesa atpažįstama ir juntama pasitikėjimo kli. Todėl jo gyvenimas matuojamas pagal tai, kiek jame atsiskleidžia pasitikėjimo savybė. Nes pasitikėjimu, kurį jis turi, jis gali išmatuoti jame esančios gyvybės dydį.

Todėl žmogus gali matyti, kad kol jis yra gyvenimo lygmenyje, pasitikėjimas jam šviečia visur, ir jis nemato nieko, kas galėtų jam sutrukdyti siekti to, ko jis nori. Taip yra todėl, kad jam šviečia gyvenimo šviesa, kuri yra Aukštesnioji jėga. Jis turi galimybę naudotis antžmogiškomis jėgomis, nes Aukštesnioji šviesa nėra apribota, skirtingai nei materialios jėgos.

Tuo pačiu metu, kai gyvenimo šviesa jį palieka, kas vadinama, kad jis nusileido iš buvusio gyvenimo lygmens, tada jis tampa protingu ir tyrinėjančiu. Apie viską jis pradeda mąstyti iš naudos perspektyvos: verta tai daryti ar ne. Jis tampa santūrus, o ne veržlus ir karštakošis, koks buvo prieš pradėdamas leistis iš savo gyvenimo lygmens.

Tačiau žmogus neturi proto, kad pasakytų, jog visa išmintis ir įžvalga, kurios jis dabar nusipelnė, kilo iš to, kad jame išnyko gyvenimo dvasia, kurią jis turėjo anksčiau. Jis mano, kad dabar tapo įžvalgus. Tai nėra taip, kaip buvo prieš tai, kai jame išnyko gyvenimo šviesa. Tada jis buvo impulsyvus, kaip pasakyta: „impulsyvi tauta“[2].

Tačiau jis turi žinoti, kad visa išmintis, kurią jis dabar suvokė, atsirado dėl to, kad jame išnyko anksčiau buvusi gyvybės dvasia. Juk gyvenimo šviesa, kurią jam tada Kūrėjas suteikė, buvo visų veiksmų matas. Tačiau dabar, kai jis yra nuopuolyje, Sitra Achra turi jėgą ateiti pas jį su visomis teisingomis pretenzijomis.

Patarimas čia toks, kad žmogus turi pasakyti: „Dabar negaliu kalbėtis su savo kūnu ir su juo ginčytis.“ Tegul jis pasako: „Dabar aš miręs ir laukiu mirusiųjų prisikėlimo.“

Jis pradės dirbti virš žinojimo, tai yra pasakys savo kūnui: „Viskas, ką tu teigi, yra teisinga, ir pagal protą aš neturiu ką tau atsakyti. Tačiau tikiuosi, kad vėl pradedu dirbti ir dabar priimu Torą ir priesakus, ir dabar tampu geras [tai yra atsigręžęs į Kūrėją], o mūsų išminčiai pasakė: „Geras, atsigręžęs į Kūrėją, yra tarsi naujagimis“[3], ir dabar laukiu išgelbėjimo iš Kūrėjo, ir Jis, be abejo, man padės ir aš vėl grįšiu į šventumo kelią. Kai turėsiu šventumo jėgą, turėsiu ką tau atsakyti. Bet kol kas turiu eiti tikėjimu virš žinojimo, nes man dar trūksta šventumo žinojimo. Taigi, tu gali nugalėti protu, o man lieka tik tikėti išminčių tikėjimu, kurie pasakė, kad turiu vykdyti Torą ir priesakus tikėjimu virš žinojimo. Ir aš, be jokios abejonės, turiu tikėti, kad tikėjimo jėga nusipelnysime pagalbos iš aukščiau, kaip pasakė mūsų išminčiai: „Atėjusiam apsivalyti padedama.“[4]