86. Ir pastatė nelaimingus miestus

 Išgirsta 1941 m. sausio mėn. 31 d. iš mano tėvo ir mokytojo[1]

Šventajame Rašte pasakyta: „Ir pastatė nelaimingus miestus Faraonui, Pitomą ir Ramzį.“[2]

Reikėtų paklausti: juk „Pitomas ir Ramzis“ reiškia, kad tai gražūs miestai? O nelaimingi, miskenot, miestai reiškia, kad jie yra vargšai ir skurdūs, taip pat kilę iš žodžio „pavojus“, sakana. Taip pat reikėtų suprasti, ko paklausė mūsų protėvis Abraomas: „Ir pasakė... kaip aš žinosiu, kad ją paveldėsiu [tai yra Izraelio žemę]?“[3] Ir ką jam atsakė Kūrėjas? Pasakyta: „Jis pasakė Abraomui: „Žinok, kad tavo palikuonys bus atėjūnai svetimoje šalyje, ir juos pavergs, ir juos engs keturis šimtus metų.“[4]

Paprastai sunku tai suvokti: juk klausimo [esmė] buvo ta, kad jis norėjo paveldėjimo garantijos. Tačiau atsakyme, kurį jam suteikė Kūrėjas, – kad tavo palikuonys bus tremtyje, – nėra jokių garantijų. Pasirodo, šis atsakymas jį patenkino.

Juk matome, kad Abraomas ilgai ginčijosi su Kūrėju dėl Sodomos gyventojų. Kiekvieną kartą jis sakė: „Galbūt…“ O Kūrėjui pasakius, kad jo palikuonys bus tremtyje, jis jau priėmė tai kaip jį tenkinantį atsakymą. Jis nepradėjo jokio ginčo ir pasakė: „Galbūt...“ Bet priėmė tai kaip garantiją paveldėti [Izraelio] žemę.

Iš čia reikia suprasti šį atsakymą. Taip pat reikia suprasti tai, ką „Zohar“ knyga paaiškino apie eiles „O Faraonas priartino“[5]. Ji paaiškino, kad jis priartino juos prie sugrįžimo [pas Kūrėją]. Ar įmanoma, kad piktadarys Faraonas norėtų priartinti juos prie sugrįžimo?

Kad visa tai suprastume, reikia suprasti išminčių žodžius, kurie skamba taip: „Kaip paaiškino rabi Jehuda, artimiausioje ateityje Kūrėjas atves blogio pradą ir nužudys jį prieš teisuolius ir prieš nusidėjėlius. Teisuoliams jis atrodys kaip aukštas kalnas, o nusidėjėliams – kaip [plonas] plaukas. Ir vieni verkia, ir kiti verkia. Teisuoliai verkia ir sako: „Kaipgi mes galėjome įveikti tokį aukštą kalną?“ O nusidėjėliai verkia ir sako: „Kaipgi mes negalėjome įveikti tokio [plono] plauko?“[6]

Visas šis pasakymas yra keistas.

1. Jei Jis jau nužudė blogio pradą, iš kur dar atsiranda nusidėjėlių?
2. Kodėl teisuoliai verkia? Juk jie, priešingai, turėtų džiaugtis.
3. Kaip gali būti du skirtingi požiūriai pasaulyje, kai abu [ir vieni, ir kiti] jau pasiekė tiesos būseną? Juk čia kalbama apie „artimiausią ateitį“, o tada, be abejo, [ateis] tiesos būsena? Kaip gali būti pasaulyje toks didelis skirtumas: nuo [plono] plauko iki aukšto kalno?

Jis [tai yra Baal Sulamas] paaiškino tuo, ką sakė mūsų išminčiai: „Rabi ​​Asi pasakė: „Blogio pradas iš pradžių yra kaip voratinklio siūlas, o galiausiai – kaip vežimo ienos, kaip pasakyta: „Vargas [jums] velkantiems [su savimi] tuštumos nuodėmę ir kaltę – kaip vežimo ienomis.“[7], ⁴⁶⁰

Turime žinoti didžią taisyklę – kad mūsų darbas, kuris mums suteiktas, būtų pagrįstas tikėjimu virš žinojimo, nėra kilęs iš to, kad nesame verti aukštesnės pakopos, ir todėl mums viskas duota, kad gautume viską į tikėjimo kli. Tai mums atrodo kaip žeminantis ir nieko vertas dalykas, o žmogus laukia, kada galėsime išsivaduoti iš šios naštos, vadinamos „tikėjimu virš žinojimo“.

Tai yra labai aukšta ir svarbi pakopa, kurios didingumui nėra galo nei krašto. O tai, kas mums atrodo menka, yra dėl mumyse glūdinčio noro gauti. Gavimo nore reikia skirti galvą, roš, ir kūną, guf, čia galva vadinama „žinojimu“, o kūnas – „gavimu“. Todėl viską, kas prieštarauja žinojimui, laikome žemais ir gyvūniškais veiksmais.

Iš to, kas pasakyta pirmiau, reikėtų paaiškinti, ko protėvis Abraomas paklausė Kūrėjo: „Kaip žinosiu, kad ją paveldėsiu?“ Juk kaip įmanoma, kad jie gali priimti tikėjimo naštą? Juk tai eina prieš žinojimą. Ir kas gi gali eiti prieš žinojimą? Kaip tokiu atveju atsitiks, kad jie nusipelnys tikėjimo šviesos, juk visas tobulumas priklauso tik nuo to?

Į tai Kūrėjas atsakė: „Žinok... kad jie bus tremtyje.“ Tai reiškia, kad Jis paruošė klipą, tai yra blogio pradą, niekšingą žmogų, ir tai yra Faraonas, Egipto karalius, o raidės žodyje Faraonas, paro, yra tos pačios raidės kaip žodyje oref [pakaušis]. Kaip pasakė Ari „Ketinimų vartuose“ apie Pesachą[8], kad Faraonas – tai pakaušio savybė, siaurinanti jūra, mecer-jam [tai yra Micraim, Egiptas], ir jis išsiurbdavo Aukštesnįjį gėrį, jam nusileidus pas žemesniuosius, perklausimą: „Kas toks yra Kūrėjas, kad turiu klausyti Jo balso?“[9] Tuoj pat kartu su šio klausimo atsiradimu jie jau yra klipot valdžioje, kaip sako Rambamas[10] apie eiles: „Nesikreipkite į stabus“[11], vien tik šiuo kreipimusi, tai yra vien tik šiuo klausimu, jie pažeidžia draudimą „nesikreipkite“.

Kadangi Sitra Achra nori turėti galimybę išsiurbti Aukštesnįjį gėrį iš šventumo, ką gi ji daro, kad galėtų išsiurbti Aukštesnįjį gėrį iš šventumo? Tai, kaip mums sako Šventasis Raštas: „O Faraonas priartino.“[12] „Zohar“ knyga paaiškina, kad jis priartino juos prie sugrįžimo[13]. Ji klausia: „Kaip galima kalbėti apie tai, kad Faraonas priartino juos prie sugrįžimo, kai klipot veikimo būdas yra atitolinti žmogų nuo Kūrėjo?“

Tai reikia suprasti, kaip parašyta „Zohar“ knygoje: „Tačiau tavyje slypi nuodėmės įrašas, ir tai tarytum gyvatė, kuri puola, o paskui slepia savo galvą kūne.“[14] Sulamo komentare [pasakyta]: „Tai tarytum... – nes šioje nuodėmėje, kadangi ji yra paslėptyje, ten slypi gyvatės jėga, kuri gelia pasaulyje esantiems ir neša mirtį pasauliui, ir kai ji pilna jėgų, neįmanoma nuo jos išsigelbėti. Tai tarsi gyvatė, kuri kandžioja žmogų ir iš karto slepia savo galvą kūne, ir tada neįmanoma jos nužudyti.“⁴⁶⁸

„Zohar“ knygoje yra dar vienas straipsnis apie tai, kad gyvatė nulenkia galvą ir smogia uodega[15]. Kitaip tariant, kartais jis leidžia žmogui priimti tikėjimo naštą, tai yra savybę virš žinojimo. Tai vadinama „nulenkia galvą“, bet smogia uodega. Uodega gali būti suprasta kaip „savo gale“. Tai reiškia, kad ji nulenkė galvą tam, kad pabaigoje jis gautų dėl gavimo. Kitaip tariant, tai, kad prieš tai jam buvo leista priimti tikėjimą, buvo tam, kad paskui viską paimtų savo žinion. Juk klipa žino, kad nėra [kitos] vietos gauti Aukštesnįjį gėrį, tik per šventumą.

Tai yra prasmė to, kad „Faraonas priartino“. Kaip paaiškino [išminčiai], jis priartino Izraelį prie sugrįžimo. Tai buvo padaryta tyčia, kad jis galėtų iš jų viską paimti į savo dispoziciją. Todėl Ari parašė, kad Faraonas išsiurbdavo visą gėrį, kuris nusileisdavo žemesniesiems, – jis išsiurbdavo tai per oref [pakaušio] savybę ir iš „gerklės“ pusės, tai yra roš gufa savybės, ir viską paimdavo į savo gavimo kelim.

Tai yra prasmė žodžių „ir pastatė nelaimingus miestus“⁴⁵⁶ – tai yra taip buvo Izraeliui. Kitaip tariant, kad ir kiek jie dirbtų tremtyje, Faraonas viską paimdavo į savo dispoziciją. Kad ir kaip būtų, Izraelio tauta buvo neturtinga, vadinama „nelaiminga“, – tai elgetos savybė.

Dar galima paaiškinti žodį miskenot, „nelaimingi“, nuo žodžio „pavojus“, sakana: tai yra jie buvo dideliame pavojuje, kad jie išliks tokios būsenos visas savo gyvenimo dienas. Tačiau Faraonui Izraelio darbas buvo „Pitomas ir Ramzis“, tai yra labai gražūs miestai.

Pagal tai ir bus paaiškinimas: „ir pastatė nelaimingus miestus“ – Izraeliui, o Faraonui – Pitomą ir Ramzį. Juk visi Izraelio darbo [rezultatai] patekdavo į klipot, ir jie nematė jokios palaimos savo darbe. Sustiprėję tikėjimo darbe ir davimo savybėje, jie iš tikrųjų matė „būkite vaisingi ir dauginkitės“. Tą akimirką, kai krisdavo į žinojimo ir gavimo savybę, jie tuoj pat patekdavo į Faraono klipos valdžią. Tada jie priėjo prie absoliutaus ir galutinio sprendimo, kad tarnavimas turi būti tikėjimo virš žinojimo ir davimo savybėje.

Tačiau jie matė, kad neturi savo jėgos, leidžiančios išeiti iš Faraono valdžios. Todėl pasakyta: „Ir dejavo Izraelio sūnūs dėl darbo.“[16] Jie bijojo, kad liks ten, tremtyje, amžinai. Tada: „...ir pakilo jų šauksmas pas Kūrėją“, ir jie nusipelnė išeiti iš Egipto tremties.

Vadinasi, kol jie pamatė šią būseną, kurioje jie yra klipot valdžioje, pajuto skausmą ir išsigando, kad liks ten amžinai, nėra jokios būtinybės, kad Kūrėjas padėtų jiems su gavimo kelim, jei jie nejaučia tame slypinčios žalos ir trūkumo, – kad visa tai trukdo prilipti prie Kūrėjo. Priešingu atveju žmogus labiau vertina darbą žinojimo ir gavimo savybėje. O tikėjimo savybė laikoma žema. Jie teikia pirmenybę žinojimui ir gavimui, nes taip įpareigoja [elgtis] ​​išorinis žmogaus protas.

Todėl jiems buvo skirta tremtis, kad jie pajustų, jog jiems nepavyksta artintis prie Kūrėjo ir visas jų darbas nusileidžia į Egipto klipą. Tada pamatė, kad jie neturi jokio pasirinkimo, o privalo priimti darbą žemume, tai yra tikėjimo virš žinojimo savybėje, ir siekti davimo savybės. Priešingu atveju, jie jaučia, kad yra Sitra Achros valdžioje.

Pasirodo, kad tikėjimas, kurį jie prisiėmė, buvo dėl to, kad pamatė, jog kitaip jie neturi jokios išeities. Todėl jie sutiko dirbti darbą žemume. Tai vadinama „darbu, kuris priklauso nuo sąlygų“. Kad nepakliūtų į klipot tinklą, jie prisiėmė šį darbą. Bet jei [sąlyga] bus atšaukta, meilė šiam darbui taip pat bus panaikinta. Kitaip tariant, jei būtų anuliuotas blogio pradas, tai yra nebūtų to, kas galėtų jiems įteigti mintis, kad reikia kreiptis į stabus, meilė dirbti žemume taip pat būtų panaikinta.

Iš čia suprasime mūsų išminčių žodžius: „Blogio pradas iš pradžių panašus į voratinklio siūlą, o pabaigoje kaip vežimo ienos.“⁴⁶⁰

Yra žinoma, kad yra savybės: „per prievartą“, „per klaidą“ ir „piktų kėslų“. Noras gauti, glūdintis žmoguje, yra „per prievartą“ savybė, nes jis negali jos panaikinti. Savaime suprantama, tai nelaikoma nuodėme, chet, o laikoma nusižengimu, avon. Kaip pasakyta: „Vargas [jums], kurie traukiate nusižengimą tuštybės virvėmis.“[17] Tokiu atveju negalima jo atstumti ar nekęsti dėl to, kad jis nejaučia, jog tai bus nuodėmė. Tačiau vėliau iš to išeina nuodėmė „kaip vežimo ienos“. Iš šio noro gauti vėliau buvo sukurtos klipot, kurios turi visą struktūrą, merkava, kaip pasakyta: „Vieną prieš kitą sukūrė Kūrėjas.“ Iš ten kyla blogio pradas. Tai reiškia, kad visa tai [vyksta] iš pirmiau minėto „plono plauko“.

Kadangi jau atsiskleidė, kad tai yra nuodėmė, jie moka apsisaugoti nuo šio „plono plauko“. Tada jie supranta, kad nėra kitos išeities, – jei nori įeiti į šventumą, – kaip tik priimti darbą žemume, tai yra tikėjime ir davime. Kitaip jie mato, kad yra valdomi Egipto karaliaus, Faraono klipos.

Vadinasi, tremties nauda buvo ta, kad jie pajuto, jog noras gauti yra nuodėmė. Tai yra priežastis, dėl kurios jie nuspręs, kad nėra kitos išeities, kaip tik stengtis įgyti davimo kelim. Todėl Kūrėjas atsakė mūsų protėviui Abraomui į klausimą, jam paprašius žemės paveldėjimo garantijų: „Žinok, kad tavo palikuonys bus atėjūnai... ir juos engs.“[18] Juk dėl tremties jie atskleis „ploną plauką“, tai yra nuodėmę. Tada jie priims tikrąjį darbą, kad atitoltų nuo šios nuodėmės.

Štai ką rabi Jehuda pasakė apie ateitį: „Jis sunaikins mirtį amžinai“[19], tai yra Kūrėjas nužudys blogio pradą, ir, suprantama, iš jo nieko neliks, išskyrus ploną plauką, kuris visai nejaučiamas kaip nuodėmė [juk plonas plaukas – tai, ko neįmanoma pamatyti plika akimi]. Vis dėlto dar lieka nusidėjėliai ir teisuoliai. Tada visi nori prilipti prie Kūrėjo. Ir nusidėjėliai, kurie dar nebuvo ištaisę šio savo „plono plauko“ tuo metu, kai blogio pradas egzistavo, – tada jie galėjo pajusti, kad tai yra nuodėmė.

Tuo pačiu metu, kai blogio pradas išlieka tik plono plauko savybėje, jie neturi priežasties, dėl kurios reikėtų pakeisti gavimo kelim į davimo. Kaip pasakyta pirmiau, plonas plaukas nejaučiamas. Vis dėlto susilieti su Kūrėju jie negali, nes egzistuoja formos skirtumas, ir „negalime Aš ir jis būti vienoje vietoje“[20]. Jų ištaisymas yra būti dulkėmis po teisuolių kojomis. Tai reiškia, kad blogio pradas buvo panaikintas; paaiškėja, jog teisuoliai neturi priežasties, dėl kurios reikėtų dirbti tik virš žinojimo savybėje.

Tokiu atveju, jei jie neturi priežasties, kas gi juos verčia? Todėl, kai jie mato, kad nusidėjėliai, kurie liko su „plonu plauku“ ir neištaisė šio „plono plauko“ tuo metu, kai buvo blogio pradas, kai buvo pageidautina ištaisyti, juk tada noras gauti buvo atskleistas kaip nuodėmė. Dabar jis nėra suvokiamas kaip nuodėmė, o [suvokiamas] kaip plonas plaukas.

Todėl jei nėra priežasties, dabar nėra vietos ištaisymui. Bet kartu nėra ir galimybės susilieti, nes formos skirtumai išliko. Visas jų ištaisymas tas, kad teisuoliai juos trypia, – tai yra kai jie mato, kad nebėra baimės prieš klipot [nešvarių jėgų] tinklą, nes blogasis pradas jau nužudytas.

Tokiu atveju, kodėl gi dabar jie turi dirbti tikėjimo virš žinojimo savybėje? Kai jie mato, kad nusidėjėliai negali pasiekti susiliejimo, nes neturi priežasties, tai yra blogio prado, – kad nuodėmė būtų jiems matoma, – bet kartu jie lieka išorėje, nes, galiausiai, formos skirtumai išliko.

Todėl teisuoliai, tai matydami, supranta, kaip gerai jiems buvo, kai jie turėjo priežastį dirbti davimo savybėje. Kitaip tariant, jiems atrodė, kad jie atlieka davimo veiksmus tik dėl blogio prado, tačiau jie mato, kad nuodėmė, kurią tada matė, buvo jiems į naudą. Paaiškėja, kad šis darbas, iš tikrųjų, yra svarbiausias. Ir ne dėl baimės, kad pateks į klipot valdymą, jie atlieka šį darbą. To įrodymą jie mato nusidėjėliuose, kurie neištaisė „plono plauko“, o dabar jie neturi priežasties ir liko išorėje, tai yra negali susilieti su Kūrėju.

Paaiškėja, kad teisuoliai gauna jėgų eiti nuo sėkmės prie sėkmės dėl nusidėjėlių. Būtent tai ir reiškia, kad nusidėjėliai tapo dulkėmis po teisuolių kojomis, tai yra teisuoliai žengia per tuos, kurie liko nusidėjėlių savybėje. Tokiu būdu „atsiskleidžia tai, kas buvo padaryta anksčiau“, tai yra kad būtent šis darbas yra svarbus. Ir ne priverstinai, kaip jiems rodėsi anksčiau, kai jie turėjo blogio pradą. Dabar jie mato, kad ir be blogio prado verta dirbti davimo ir tikėjimo savybėje.

O tai, kad „tiek vieni verkia, tiek kiti verkia“[21], žinoma, kad verksmas yra katnut savybė, tai yra VAK savybė. Egzistuoja atskirtis tarp GAR ir VAK. Nes Mochin de-VAK šviečia praeities būsenos, tai yra jie semiasi gyvybinės jėgos ir šviesos iš to, kas su jais vyko. Tuo pačiu metu Mochin de-GAR šviečia dabartyje, nes jis atlieka zivugo susijungimą.

Čia yra paaiškinimas to, kad teisuoliai verkia ir sako: „Kaip galėjome įveikti tokį aukštą kalną?“ Juk dabar jie mato, kas buvo iki blogio prado nužudymo, kai jo valdžia buvo labai didelė savybėje „vieną prieš kitą sukūrė Kūrėjas“[22]. Jiems buvo parodytas didelis Kūrėjo gailestingumas, kuris suteikė jiems jėgų laimėti karą su blogio pradu. Dabar jie jaučia džiaugsmą ir džiūgauja dėl to stebuklo, kuris įvyko su jais praeityje. Tai vadinama Mochin de-katnut.

O nusidėjėliai verkia, nes dabar jie neturi jokio patarimo, kaip prilipti prie Kūrėjo, nors mato, kad tai tik „plonas plaukas“. Kadangi dabar nėra blogio prado, jie neturi priežasties, kuri leistų pakeisti gavimo kelim į davimo. Jie tik mato, kad jie yra išorėje, todėl verkia.

Jų ištaisymas tas, kad jie tampa dulkėmis po teisuolių kojomis. Tai yra kaip pasakyta pirmiau, dėl to, kad teisuoliai mato, nors dabar nėra blogio prado, ir vis dėlto nusidėjėliai negali nusipelnyti susiliejimo, – tada jie kalba apie tai, kad manė, jog tik dėl blogio prado reikia eiti davimo keliu. O jie mato, kad tai yra tikrasis kli. Tai yra jei nebūtų blogio prado, šis kelias vis tiek yra tiesa, juk tikėjimo kelias – tai nuostabus kelias.

Iš čia suprasime, kodėl nusidėjėliai išlieka po blogio prado sunaikinimo, – tam, kad jie būtų dulkės „po teisuolių kojomis“. Juk jei neliktų nusidėjėlių, nebūtų tų, kurie atskleistų šį didingą dalyką – kad tikėjimo kelias nėra nulemtas jokios sąlyginės meilės. Juk dabar jau nėra blogio prado, ir vis dėlto tikėjimo keliu galima nusipelnyti susiliejimo su Kūrėju.

Kartą girdėjau, kad mūsų tikėjimo poreikis kyla iš mumyse esančios puikybės ir todėl mums sunku priimti tikėjimą. Nors tikėjimas yra aukšta savybė ir nuostabi pakopa, kurios vertės reikšmės ir tobulumo didumo žemesnysis nepajėgus suprasti ir suvokti, tai vyksta tik dėl mumyse egzistuojančios puikybės, tai yra noro gauti, – mums atrodo, kad tai žemesniųjų savybė ir gyvūniškas veiksmas. Dėl šios priežasties mums paruošta nedorėlio žmogaus [būsena].

Dar girdėjau, kad kai nenorime priimti tikėjimo, krintame iš savo būsenos. Vis kylame ir krintame, kol širdyje nusprendžiame, kad neturime kito patarimo, kaip tik priimti tikėjimą. Tai buvo tam, kad priimtume tikėjimą. Čia yra prasmė žodžių: „Ir pastatė nelaimingus miestus [Izraeliui] Faraonui.“[23]