99. Nusidėjėlis ar teisuolis, nepasakyta

Išgirsta ijaro mėn. 21 d.

„Kaip paaiškino rabi Chanina bar Papa: tas angelas, kuris atsakingas už pastojimą, vadinasi „naktimi“. Jis paima lašą ir padeda prieš Kūrėją ir sako jam: „Pasaulio Valdove, šis lašas – kas bus su juo: [ar bus šis žmogus] stiprus ar silpnas, išmintingas ar kvailas, turtingas ar vargšas?“ Tačiau jis nesako, ar jis bus nusidėjėlis, ar teisuolis.“^[1]

Reikia tai paaiškinti pagal taisyklę, kad kvailiui neįmanoma tapti teisuoliu, kaip pasakė mūsų išminčiai: „Žmogus nenusidės, jei į jį neįsikūnys kvailumo dvasia.“^[2] Juolab [tai pasakyta] apie tą, kuris visą gyvenimą yra kvailas. Tokiu atveju tas, kuris gimsta kvailas, neturi jokio pasirinkimo, juk pasmerktas būti kvailiu. Tokiu atveju tai, kas pasakyta: „teisuolis ar nusidėjėlis, nesako“, – tai reiškia, kad jis turėtų pasirinkimą. O kokia gi nauda iš to, kad jis nepasakė, teisuolis ar nusidėjėlis? Juk jei pasmerktas būti kvailiu, tai tarsi jam automatiškai lemta būti nusidėjėliu.

Taip pat reikia suprasti mūsų išminčių žodžius: „Rabi Jochananas pasakė: Kūrėjas pamatė, kad teisuolių yra mažai, todėl paėmė Jis ir įkurdino juos kiekvienoje kartoje, kaip pasakyta: „Nes Kūrėjui priklauso žemės pamatai, ir Jis ant jų įkūrė pasaulėdarą,“^{[3], [4]}. Ir Raši paaiškino: „Ir Jis įkūrė ant jų pasaulėdarą“, – išsklaidė juos po visas kartas, kad jie būtų atrama, palaikymas ir pasaulėdaros egzistavimo pagrindas.“^[5]

„Mažai“ reiškia, kad jų vis mažėja. Todėl ką padarė Jis, kad jų padaugėtų? „Paėmė ir įkurdino juos kiekvienoje kartoje.“ Galima paklausti: kokia iš to nauda, kad dėl to, jog Jis įkurdino juos kiekvienoje kartoje, jų padaugėjo? Kitaip tariant, reikėtų suprasti, kuo skiriasi tai, kad visi teisuoliai yra vienoje kartoje, ir tai, kad Jis išsklaidė juos po visas kartas: kaip paaiškina Raši, dėl to, kad jų yra daugelyje kartų, teisuolių padaugėjo?

Norint suprasti tai, kas pirmiau pasakyta, reikia detaliau išnagrinėti ir paaiškinti mūsų išminčių posakį, kad Kūrėjas sprendžia, ar šis lašas [žmogus] bus išmintingas, ar kvailas. Tai reiškia, kad tas, kuris gimsta silpnas ir neturi jėgų įveikti savo [blogio] prado, ir gimė su silpnu noru bei neturi gebėjimų. Kadangi net ir pasiruošimo metu, tai yra kai žmogus pradeda Kūrėjo darbą, jis turi būti pajėgus priimti Torą ir išmintį, kaip pasakyta: „Suteikia išmintį išmintingiems.“^[6] [Baal Sulamas] paklausė: jei jie jau išmintingi, kam jiems reikia dar išminties? Juk turėtų būti „Suteikia išmintį kvailiams“?

Paaiškinimas tas, kad išminčiumi vadinamas tas, kuris siekia išminties, nors jos dar neturi. Kadangi jis turi norą, o noras vadinamas kli, pasirodo, kad tas, kuris turi norą ir išminties siekį, [turi] tą kli, kuriame gali švytėti išmintis. Pagal tai paaiškėja, kad kvailys yra tas, kuris netrokšta išminties, o visas jo siekis yra skirtas tik [tenkinti] savo poreikius. Kalbant apie davimą, kvailys jokiu būdu nėra pajėgus duoti.

Tokiu atveju, kaip žmogus, gimęs su tokiomis savybėmis, gali pasiekti teisuolio lygmenį? Pasirodo, jis neturi pasirinkimo. Tokiu atveju, kokia gi nauda būti teisuoliu ir nusidėjėliu, jis nesako? Kad būtų pasirinkimas! Juk jei gimė kvailas ar silpnas, jis nebeturi galimybės įgyti pasirinkimo, nes nėra pajėgus jokiam įveikimui ir Kūrėjo išminties siekimui.

Kad visa tai suprastume – tai yra kad pasirinkimą gali turėti net kvailys, – Kūrėjas atliko ištaisymą, kuris vadinamas išminčių žodžiais: „Kūrėjas pamatė, kad teisuolių mažai, paėmė Jis ir įkurdino juos kiekvienoje kartoje.“ Mes paklausėme: kokia iš to nauda?

Dabar suprasime, koks veiksmas čia vyksta. Juk žinoma, kad neįmanoma susivienyti su nusidėjėliais, nors jis ir nesielgė taip, kaip jie, kaip pasakyta: „Ir pašaipūnų susirinkime nesėdėjo.“^[7] Tai reiškia, kad pagrindinė nuodėmė yra ta, kad jis sėdi tarp pašaipūnų, nors sėdi ir studijuoja Torą, ir vykdo priesakus. Kitaip būtų draudimas [jungtis su nusidėjėliais] dėl to, kad nestudijuoja Toros ir priesakų. Tačiau draudžiamas pats sėdėjimo faktas. Kadangi žmogus perima mintis ir norus iš tų, kurie jam patinka.

Teisinga ir atvirkščiai. Jei jis neturi jėgų trokšti ir siekti dvasinių dalykų, bet yra tarp žmonių, kurie turi norą ir siekia dvasingumo, ir jei šie žmonės jam patinka, jis taip pat įgyja įveikimo jėgą ir jų norus bei siekius, nors pagal savo prigimtį jis neturi šių norų, siekių ir įveikimo jėgos. Bet dėl [šių žmonių] patrauklumo ir svarbos, kurią jis jiems teikia, jis gauna naujų jėgų.

Iš čia suprasime mūsų išminčių žodžius: „Kūrėjas pamatė, kad teisuolių yra mažai“⁵⁴³, o tai reiškia, kad ne kiekvienas žmogus gali tapti teisuoliu, nes jam trūksta tam gebėjimų, kaip pasakyta pirmiau, kad jis gimė kvailas ar silpnas. Vis dėlto jis turi pasirinkimą ir neturi pasiteisinimų dėl savo savybių, nes Kūrėjas įkurdino teisuolius kiekvienoje kartoje.

Todėl žmogus turi pasirinkimą – eiti ten, kur yra teisuoliai, ir priimti jų valdžią. Tada jis gaus jėgų, kurių jam trūksta nuo gimimo. Jis tai gaus iš teisuolių. Tame yra nauda, kad Jis „išsklaidė juos po visas kartas“, kad kiekvienoje kartoje būtų į ką kreiptis ir prilipti, ir iš jų gauti jėgų, reikalingų pakilti į teisuolio lygmenį. Dėl to jie patys vėliau tampa teisuoliais.

Pasirodo, kad žodžiai „teisuolis ir nusidėjėlis, nepasakė“ reiškia, kad jis turi pasirinkimą eiti ir prisijungti prie teisuolių, kad jie jam vadovautų, ir per juos gauti jėgų. Dėl to jie vėliau gali tapti teisuoliais. Jei visi teisuoliai būtų vienoje kartoje, kvaili ir silpni žmonės neturėtų jokios galimybės priartėti prie Kūrėjo. Pasirodo, kad jie neturi pasirinkimo. Jis teisuolius išsklaidė po visas kartas, kiekvienas jau turi pasirinkimo [galimybę] jėgą, leidžiančią palaipsniui priartėti prie teisuolių, kurių yra kiekvienoje kartoje. Priešingu atveju, jo Tora turėtų būti mirties eliksyras.

Tai suprasime iš materialaus pavyzdžio. Kai du žmonės stovi vienas prieš kitą, išeina, kad pirmojo dešinė pusė yra prieš antrojo kairę pusę, o pirmojo kairė dalis – prieš kito dešinę pusę. Kadangi yra du keliai: vienas – dešinysis kelias, tai yra teisuolių kelias, kurių visas rūpestis – tik davimas, ir [antrasis] – kairysis kelias, kurių visas jų rūpestis – tik gauti sau, ir tuo jie atsiskiria nuo Kūrėjo, kuris yra visiškai duodantis, ir, automatiškai, jie atsiskiria nuo Gyvybės Šaltinio.

Todėl „nusidėjėliai savo gyvenime vadinami mirusiais“^[8]. Pagal tai išeina, kad kai žmogus dar nėra vertas susilieti su Kūrėju, išeina, kad jų – du. Tada, kai žmogus studijuoja Torą, kuri vadinama dešine [linija], – bet tai iš kairės Kūrėjo pusės, tai yra jis studijuoja Torą, remdamasis gavimu dėl savęs, o tai atskiria jį nuo Kūrėjo, – išeina, kad jo Tora tampa jam mirties eliksyru, nes jis lieka atskirtas. Juk jis nori, kad jo Tora įsivilktų į jo kūną. Tai yra jis nori, kad Tora padidintų jo materialųjį [turtą]. Todėl jo Tora jam tampa mirties eliksyru.

Kitu atveju, kai jis pasiekia susiliejimą su Kūrėju, pasirodo, tada atsiranda Vienintelio valdžia, tai yra jis susijungia su Kūrėjo vienybe. Tada, automatiškai, jo dešinė pusė tampa dešine Kūrėjo puse. Tada kūnas tampa jo sielos įsivilkimu.

Požymis, leidžiantis sužinoti, ar jis eina tiesos keliu, yra tas, kai jis užsiima savo kūno poreikiais, stebi, kad tai būtų ne daugiau, nei jam reikia sielos poreikiams. Kai jam atrodo, kad jis turi daugiau, nei būtina jo sielai įsivilkti, tai, jo nuomone, panašu į drabužį, į kurį žmogus įvelka savo kūną. Tada jis atidžiai stebi, kad šis drabužis nebūtų per ilgas ar per platus, nes jis turi tiksliai įsivilkti į jį. Taip pat kai žmogus užsiima savo kūno poreikiais, jis turi atidžiai stebėti, kad jų nebūtų daugiau, nei jam reikia jo sielai, tai yra kad įsivilktų į sielą.

Susilieti su Kūrėju gali „ne kiekvienas, kuris nori paimti Kūrėją, ateis ir paims“^[9], kadangi tai priešinga žmogaus prigimčiai, kuri sukurta su noru gauti, tai yra egoistinės meilės savybe, todėl mums reikia kartos teisuolių.

Kai žmogus prisiriša prie tikro mokytojo, kurio vienintelis noras yra daryti tik gerus darbus, bet žmogus jaučia, kad jis nepajėgus daryti gerų darbų, tai yra kad jo ketinimas būtų teikti malonumą Kūrėjui, – tuomet dėl to, kad jis prisiriša prie tikrojo mokytojo ir nori pelnyti jo malonę, tai yra atlieka veiksmus, kuriuos mėgsta jo mokytojas, ir nekenčia dalykų, kurių nekenčia jo mokytojas, tada jis gali susilieti su mokytoju, ir [jis gali] gauti jėgų iš mokytojo, net jei jų neturi nuo gimimo. Tai vadinama, kad Jis „įkurdino teisuolius kiekvienoje kartoje“.

Iš čia neaišku, kodėl Jam reikėjo išsklaidyti teisuolius kiekvienoje kartoje. Sakėme, kad tai skirta kvailiems ir silpniems. Juk Jis turėjo kitą galimybę – būtent nekurti kvailių. [Juk] kas verčia Jį pasakyti, kad šis lašas bus kvailas ar silpnas [žmogus], nes Jis gali sukurti visus protingus.

Atsakymas yra tas, kad kvaili irgi yra reikalingi, nes jie yra gavimo noro nešėjai. Matome, kad patys jie neturi jokios galimybės, leidžiančios priartėti prie Kūrėjo. Tada jie, kaip pasakyta, „Ir išeis, ir pamatys žmonių lavonus, [nusigręžusius nuo Manęs], nes jų ugnis neužges, ir jų kirminas nemirs, ir jie bus bjaurastis kiekvienam kūnui“^[10]. Tai reiškia, kad jie tapo dulkėmis po teisuolių kojomis, ir dėl to teisuoliai sužino, kokį gėrį Kūrėjas jiems padarė, sukūręs juos išmintingus ir stiprius, ir per tai priartino juos prie Savęs. Dabar jie gali išaukštinti ir padėkoti Kūrėjui už tai, nes jie mato, kad jie yra žemumo būsenos. Tai laikoma dulkėmis po teisuolių kojomis, o tai reiškia, kad teisuoliai dėl to nuolat šlovina Kūrėją.

Tačiau reikia žinoti, kad ir žemos pakopos yra reikalingos. Juk mažos, katnut, pakopos dydis nelaikomas kažkuo nereikalingu, kad būtų galima sakyti, jog būtų geriau, jei ir mažos, katnut, pakopos gimtų iš karto didelės, gadlut.

Juk tai panašu į materialų kūną, kuris, be abejo, turi svarbius organus, tokius kaip protas, akys ir pan. Ir turi ne tokius svarbius organus, tokius kaip skrandis ir žarnos, rankų ir kojų pirštai. Negalima sakyti, kad koks nors organas, kuris neatlieka tokio svarbaus vaidmens, yra nereikalingas. Juk viskas svarbu. Analogiškai dvasiniame pasaulyje, tai yra ir kvaili, ir silpni taip pat reikalingi, kaip pasakyta pirmiau.

Iš čia suprasime tai, kas pasakyta, kad Kūrėjas sako: „Grįžkite pas Mane, ir Aš grįšiu pas jus.“^[11] Ką reiškia, kad Kūrėjas sako: „Grįžkite.“ O Izraelis sako priešingai: „Grąžink mus, Kūrėjau, pas Save, ir mes grįšime.“^[12]

Tai reiškia, kad kai žmogus iškrenta iš dvasinio darbo, Kūrėjas jam sako: „Grįžkite“, kaip anksčiau. Dėl to žmogus pakyla Kūrėjo darbe. Tada žmogus pradeda šaukti: „Grąžink mus!“ Nuopuolio metu žmogus nešaukia: „Grąžink mus!“, atvirkščiai, bėga nuo darbo. Todėl žmogus turi žinoti, kad kai jis šaukia: „Grąžink mus!“, tai kyla iš žadinimo iš viršaus, dėl to, kad Kūrėjas prieš tai pasakė: „Grįžkite.“ Todėl jis pakyla ir gali pasakyti: „Grąžink mus!“

Tokia yra prasmė žodžių: „Tai buvo tada, kai Nojaus arka judėjo, Mozė tarė: „Kelkis, Kūrėjau, ir tegul tavo priešai išsisklaidys.“^[13] Juk judėjimu vadinama, kai žmogus tarnauja Kūrėjui, o tai yra pakilimas. Tada Mozė sako: Kelkis!“ „O kai sustodavo, sakydavo: Grįžk, Kūrėjau!“^[14] Sustojus Kūrėjo darbe reikia, kad Kūrėjas pasakytų: „Grįžkite!“, o tai reiškia „Grįžkite pas mane“. Tai yra kad Kūrėjas suteikia pabudimą. Todėl reikia žinoti, kada sakyti „Kelkis!“, o kada „Grįžk!“.

Todėl savaitiniame Ekev skyriuje pasakyta: „Ir prisimink visą kelią, kuriuo vedė tave [Kūrėjas]... kad žinotum, kas tavo širdyje: ar laikysiesi Jo priesakų, ar ne.“^[15] „Laikysiesi Jo priesakų“ – tai „Grįžk“ savybė. „Ar ne“ – tai „Kelkis“ savybė. Reikia abiejų. Mokytojas tai žino – kada „Kelkis“, o kada „Grįžk“. Juk 42 perėjimai – tai pakilimai ir nuopuoliai, kurie vyksta Kūrėjo darbe.