93. Apie pelekus ir žvynus

Išgirsta 1945 m.[1]

[Reikia] suprasti tai, ką pasakė mūsų išminčiai: „Kiekviena [žuvis], kuri turi žvynus, suprantama, kad ji turi ir pelekus. Bet kiekviena [žuvis], kuri turi pelekus, neaišku, ar ji turi žvynus.“[2]

Darbo atžvilgiu reikia paaiškinti, kas yra žvynai, kaskeset, – tai klausimai, kušijot, kurie kyla tarnaujant Kūrėjui. Juk klausimai – tai kelim, skirti gauti paaiškinimus. Nes paaiškinimai užpildo ne išorinį protą, o [užpildo] būtent vidinį protą, ir tai vadinama Aukštesniąja šviesa, kuri įsivelka į žmogų. Tada išsisprendžia visi jo klausimai.

Todėl koks yra klausimų skaičiaus matas – tokiu pačiu mastu Aukštesnioji šviesa įsivelka į žmogų. Todėl žvynai, kaskaset, priklauso švaros požymiams, nes dėl to jis gali apsivalyti siekdamas, kad nekiltų klausimų. Todėl viską, ką leidžia jo galimybės, jis daro, kad apsivalytų, kad būtų vertas Aukštesniosios šviesos.

„Pelekas“ taip pat priklauso švarumo požymiams, juk „pelekas“, snapir, nurodo į „neapkenčia-pe-Aukštesniosios-šviesos“, sone-pe-or eljon. Jei jam kyla klausimų, tai, neabejotinai, kyla iš to, kad jis neapkenčia Aukštesniosios šviesos. Tačiau tam, kuris turi „peleką“, snapir, nebūtinai kyla klausimų, kušijot. Juk gali būti, kad jis nekenčia Aukštesniosios šviesos ne dėl to, kad turi klausimų, o dėl to, kad jis tiesiog godus. Jis sako: „Šiaip ar taip, aš vis tiek nepereisiu.“

Tai yra švarumo požymiai. Tai reiškia, kai jis turi žuvį. O žuvis reiškia mėsą, įvilktą į pelekus ir žvynus. Kitaip tariant, Aukštesnioji šviesa šviečia šiuose dviejuose požymiuose. Tuo pačiu metu tas, kuris dirba ir neturi jokių klausimų, tai nėra švarumo požymis, jei jis neturi klausimų darbe. Tai yra dėl to, kad jis neturi vietos, kurioje galėtų būti Aukštesnioji šviesa. Jis neturi priežasties, kuri paskatintų jį pritraukti Aukštesniąją šviesą, juk ir be Aukštesniosios šviesos, jo nuomone, viskas yra visiškai gerai.

Todėl Faraonas, Egipto karalius, kuris norėjo išlaikyti Izraelio tautą savo valdžioje, įsakė neduoti šiaudų, kaš, kaip pasakyta: „Ir išsisklaidė tauta... rinkti šiaudų.“[3] Tada, suprantama, jiems niekada nereikės, kad Kūrėjas išvestų juos iš nešvaros valdžios į šventumą.