110. Kūrėjo palaimintas laukas

Išgirsta 1943 m.^[1]

„Laukas, palaimintas Kūrėjo“^[2]. Šventoji Šchina vadinama lauku. O kartais iš lauko kyla melas^[3], juk vav (ו), esanti raidės chei (ה) viduje, reiškia sielą, dalet (ד) reiškia šventąją Šchiną. Kai siela įsivelka į ją, tai vadinama chei. Kai žmogus nori pridėti žinojimą ir gavimą prie tikėjimo, jis pratęsia vav žemyn ir išeina kuf (ק). Tada iš dalet (ד) išeina reiš (ר), nuo savybės „vargšė“, dala, ir „elgetaujanti“, kuri nori papildyti. Tada ji tampa reiš, kaip pasakyta: „Karaliaudamas, gimė varganu, raš“^[4], nes iš vargšo, dal, jis tapo varganu, raš. Tai yra dėl to, kad įtraukė į save „blogą akį“ tiek prote, tiek širdyje, ir ši būsena: „graužia ją miško šernas“^[5], nes ši akis „pakabinta“, nes ji grįžta prie atliekų, juk ateityje Sam taps šventuoju angelu.

Tai vadinama „Tebūnie Kūrėjo šlovė amžinai“^[6]. Nes jis prieina „miško, jaar, gyvūnų, chaito“^[7] būseną – nuo žodžio „Jo miestas“, iro. Tai yra išliejama visa jo gyvybinė jėga, chajuto, ir jis stiprėja kiekvieną kartą, ir tada jis nusipelno „lauko, kurį palaimino Kūrėjas“ savybės, kai „blogoji akis“ virsta „gerąja akimi“.

Tai vadinama „pakabinta akimi“. Tai reiškia, kad ji pakabinta ir dvejoja, ar ji [yra] „blogoje akyje“, ar „geroje akyje“, ir vadinama „grįžta prie atliekų“. Tai vadinama „Vienas prieš vieną“. Kaip pasakė mūsų išminčiai: „Jam nebuvo didesnio džiaugsmo, kaip tą dieną, kai Kūrėjas sukūrė dangų ir žemę.“^[8]

Taip yra todėl, kad galiausiai „bus Kūrėjas vienas ir Jo vardas vienas“^[9], o tai yra kūrimo tikslas. Kūrėjui praeitis ir ateitis yra lygios. Todėl Kūrėjas žvelgia į kūriniją jos galutinėje formoje, kokia ji bus Galutiniame Ištaisyme, ir jau į Begalybės pasaulį yra įtrauktos visos sielos su visu savo tobulumu, koks bus Galutiniame Ištaisyme, – jų tobula forma jau ten, ir nieko netrūksta.

Tačiau tiems, kurie gauna, atrodo, kad vis dar būtina papildyti tai, ką jie privalo papildyti. Tai „kurį Visagalis sukūrė, kad darytų“^[10], – tai yra trūkumai ir pyktis, kaip pasakė mūsų išminčiai: „Piktam žmogui nebelieka nieko kito, tik pyktis.“¹^[11] O taip pat: „Nepasotinamumas veda į pyktį“, nes tai yra tikroji noro gauti forma – jo tikra forma, kad ir kokia nepadori ji būtų.

Visi ištaisymai – tai pakeisti jį į dėl davimo, ir tai visas žemesniųjų darbas. Nes iki pasaulio sukūrimo buvo „Jis ir Jo vardas vienas“. Nors Jo vardas jau išėjo iš Jis ir atsiskleidė išorėje, ir jau vadinamas Jo vardo savybe, vis dėlto jis buvo vienas. Tai vadinama „Vienas prieš vieną“.