96. Ką dvasiniame darbe reiškia „klojimo ir vyno daryklos atliekos“

Išgirsta 1943 m. Sukoto šventės išvakarėse sukoje Jeruzalėje^[1]

„Klojimas“ reiškia vyriškosios pusės, dchura, teismus, ir tai yra savybė „ir ji pasislėpė ir nesusitepė“^[2]. Jis jaučia, kad jis yra „klojimo“, goren, savybė, tai yra svetimas, ger, darbe.

„Vyno darykla“ – tai moteriškosios pusės, nukva, teismai, ir tai yra savybė „ir ji pasislėpė ir susitepė“⁵¹⁷, nes „vyno darykla“, jekev, – tai spragos, nekev, savybė.

Yra dvi sukos („palapinių“) rūšys: [1] šlovės debesys, [2] klojimo ir vyno daryklos atliekos.

„Debesis“ – tai paslėpimo savybė, kai žmogus jaučia šventumo paslėpimą. Žmogus, įveikęs „debesį“, tai yra paslėpimą, kurį jaučia, nusipelno „debesų šlovės“ savybės. Tai vadinama MAN de-Ima savybe, kuri veikia šešis tūkstančius metų. Tai yra „paslapties“, sod, savybė, kuri dar netapo prigimtimi, vadinama „paprastu supratimu“, pšat.

„Klojimo ir vyno daryklos atliekos“ vadinamos „paprasto supratimo“ ir prigimties savybe, kuri yra MAN de-Malchut savybė, ištaisoma būtent tikėjimu, vadinamu „žadinimu iš apačios“.

MAN de-Ima – tai žadinimas iš aukščiau, kuri nėra prigimties savybė. Kitaip tariant, iš prigimties, kai žmogus negali priimti Aukštesnės gerovės, jis negauna jokio poveikio. Tuo pat metu žadinimo iš viršaus pusės, kuri yra virš prigimties, šviesa perduodama žemesniesiems; tai vadinama „Aš, Kūrėjas, būnantis su jais jų nešvarume“^[3]. Kaip pasakyta „Zohar“ knygoje: „Nors jis nusidėjo, ...tarsi visai nenusidėjo.“^[4]

Žadinant iš apačios, šviesa neperduodama, nebent žmogus yra pasiruošęs iš prigimties, tai yra savo jėgomis, ir tai vadinama MAN de-Nukva. Tai reiškia, kad jis gali save ištaisyti per tikėjimą. Tai vadinama „iš savo pusės“; tai septintojo tūkstantmečio savybė, vadinama „o viename bus sugriauta“^[5]. Tai reiškia, kad „savyje ji nieko neturi“^[6] ir ji yra Malchut savybė.

Kai tai ištaisoma, nusipelnoma dešimtojo tūkstantmečio, tai yra GAR savybės. Tokia siela pasitaiko vienam [žmogui] iš dešimties kartų. Tačiau egzistuoja septintojo tūkstantmečio savybė šešių tūkstančių metų atžvilgiu, vadinama „daline“, juk dalinė ir bendra visada lygios. Bet tai [savybė] – MAN de-Ima, vadinama „šlovės debesimis“.

Galutinis darbo tikslas yra „paprasto supratimo“ ir prigimties savybė. Šiame darbe nėra galimybės kristi žemiau, nes jau guli ant žemės. Tai todėl, kad jam nereikia gadlut, nes jam tai visada tarsi nauja.

Jis visada dirba taip, tarsi būtų pradėjęs dirbti tik dabar. Dirbo Aukštesniosios Malchut naštos priėmimo savybėje virš žinojimo. Pagrindas, ant kurio jis pastatė savo darbo tvarką, buvo žemiausioje formoje. Jis visas buvo virš žinojimo. Juk tik tikras kvailys gali būti toks žemas, kad dirbtų be jokio pagrindo, remdamasis tikėjimu, visiškai be jokios atramos.

Be to, jis priima šį darbą su dideliu džiaugsmu, tarsi turėtų žinojimą ir tikrą matymą, kuo būtų galima pagrįsti tikėjimo apibrėžtumą. Visiškai tuo pačiu dydžiu virš žinojimo – tuo pačiu dydžiu, tarsi jis turėtų žinojimą. Todėl jei jis nuolat eina šiuo keliu, jis niekada negalės nukristi; atvirkščiai, visada galės džiaugtis, kad tiki, jog tarnauja didžiajam Karaliui.

Todėl pasakyta: „Vieną ėriuką paruošk ryte, o kitą ėriuką paruošk temstant“^[7], „kaip rytinės duonos dovaną ir jos aukojimą“^[8]. Tai reiškia, kad tas pats džiaugsmas, kurį jis jautė, kai aukojo dovaną tuo metu, kai buvo rytas, – o rytu vadinama šviesa, tai yra Toros šviesa švietė visiškai aiškiai, – su tuo pačiu džiaugsmu jis aukodavo savo auką – tai reiškia savo darbą, – net jei pas jį buvo vakaro būsena.

Net jei jis neturi jokio aiškumo Toroje ir darbe, vis tiek jis darytų viską džiaugsme, kadangi jis daro [tai] virš žinojimo. Todėl jis negali išmatuoti, iš kurios būsenos Kūrėjas gauna daugiau malonumo.

Tai yra prasmė to, kad rabi Šimonas ben Manasija aiškino [priesakus] kaip „remiantis veiksmu, chomer^[9]“^{, [10]}. „Veiksmas“ vadinamas – be žinojimo ir proto. „Ausis, kuri girdėjo ant Sinajaus kalno: Nevok.“^[11] Tai yra nieko negauti sau, o priimti Aukštesniosios Malchut naštą be jokio gadluto, tai yra viską – virš žinojimo. Nuėjo ir pavogė sau šiek tiek švytėjimo. Tai reiškia, kad jis sako, jog dabar jau galiu būti Kūrėjo darbininkas, nes turiu žinojimą ir protą darbe „ir jau suprantu, kad verta būti Kūrėjo darbininku, ir dabar man nereikia tikėjimo virš žinojimo savybės“.

Todėl pasakyta: „Ir pardavė jo teismas [į vergiją].“ Čia „teismas“ reiškia žmogaus protą ir žinojimą, kurie teisia žmogaus veiksmus: ar verta juos atlikti, ar ne.

„Pardavė jį“ reiškia, kad jis tapo pašaliečiu Kūrėjo darbe. Tada ateina protas ir užduoda jam klausimą: „Koks tai darbas?“ Jis pasirodo tik iš vagystės pusės, iš to, kad jis jau gavo kažkokį palaikymą tikėjimo savybei. Todėl jis pasirodo ir nori panaikinti šį palaikymą savo klausimais. Tačiau tai tik „šešiems“, tai yra „jį pardavė šešeriems metams“, tai reiškia vyriškosios pusės, de-dchura, teismus.

„Jei pasakys „Myliu savo šeimininką, savo žmoną ir savo sūnus, neišeisiu į laisvę“^[12], tai yra kad jis nenori išeiti į laisvę be priesakų, tada bus ištaisymas „ir atves jį jo šeimininkas“^[13], tai yra visos Žemės Šeimininkas. „Prie durų arba prie staktos“⁵²⁶, tai yra užkerta jam galimybę priimti Aukštesniąją Malchut. „Ir pradurs“⁵²⁶, tai yra jam padaro skylę ausyje. Tai reiškia, kad jam padaro kitą angą, kad jis vėl galėtų išgirsti tai, ką girdėjo ant Sinajaus kalno: „Nevok.“ „Ir tarnaus jam amžinai“⁵²⁶ – tai yra tada jis tampa iš tikrųjų Kūrėjo darbininku.

Palapinės, Sukot, – tai laikina buveinė. Tai yra tai, kas jau nusipelnė nuolatinės buveinės ir jam nebėra ką veikti, kaip pirmiau pasakyta apie „pirmąjį nuodėmių skaičiavimą“^[14]. Patarimas – išeiti į laikiną buveinę. Tai buvo, kai jis ėjo keliu, vedančiu į Kūrėjo namus, kol dar nepasiekė nuolatinės buveinės. Tada jis kiekvieną kartą turėjo poreikį ateiti į Kūrėjo rūmus. Jis turėjo svečių, ušpizin, tai yra kai jo darbas buvo „laikino svečio“ savybėje.

Dabar jis gali pritraukti [džiaugsmą] iš jau praėjusio darbo laiko, juk tada jis nuolat dėkojo ir šlovino Kūrėją už tai, kad Kūrėjas kaskart jį artino, ir dėl to jis patirdavo džiaugsmą. Tą džiaugsmą, kurį jis jautė tada, jis gali pritraukti dabar, per Sukotą. Tai rodo laikina buveinė. Todėl pasakyta: „Išeik iš nuolatinės buveinės ir apsigyvenk laikinoje buveinėje.“^[15]

„Svarbiausia – ne interpretacija, o veiksmas.“^[16] Kaip pasakyta pirmiau, veiksmu vadinama „remiantis veiksmu“. Juk rabi Šimonas ben Manasija aiškino „remiantis veiksmu“ – kad svarbiausia yra veiksmas, o protas tėra atspindys.

Tačiau kartu veiksmas vadinamas gyvūninio lygmens savybe, o protas vadinamas kalbančiojo savybe. Esmė ta, kad jei veiksmo atžvilgiu yra tobulumas, tai veiksmas yra toks didis, kad atneša jam Toros protą. O Toros protas vadinamas kalbančiojo savybe.