109. Dvi mėsos rūšys

Išgirsta chešvano mėn. 20 d.

Paprastai skiriame dvi mėsos rūšis: galvijų mėsą ir žuvies mėsą. Abiejose yra nešvaros požymių. Tora suteikė mums požymius, kad žinotume, kaip nuo jų atsiriboti ir nepakliūti į juose esančios nešvaros valdymą.

Žuvims ji suteikia požymius: pelekus ir žvynus. Matydamas šiuos požymius žuvyje, jis žino, kaip apsisaugoti ir nepakliūti į nešvaros valdymą. „Pelekas“, snapir, nurodo mums į „nekenčia – burna – šviesa“, sone - pe - or. Turima omenyje Malchut, kuri vadinama pe, „burna“. Visos šviesos sklinda iš jos, nes ji yra tikėjimo savybė.

Kai jis mato, kad ji turi dulkių skonį, – tai [vyksta], kai reikia tikėti, – tada jis puikiai žino, kad reikia ištaisyti savo darbus. Tai vadinama „Šchina dulkėse“. Reikia melstis, kad pakeltų Šchiną iš dulkių.

„Žvynais“ vadinama tai, kad „pelekų“ metu jis negali dirbti. Bet kai jis įveikia „pelekus“, jam mintyse kyla koks nors klausimas, kušija, apie Valdymą, ir tai vadinama „šiaudais“, kaš. Tada jis iškrinta iš savo darbo. Paskui jis tai įveikia ir pradeda dirbti „virš žinojimo“ [savybėje]. Į jo mintį patenka dar vienas klausimas apie Valdymą.

Vadinasi, kad yra du kartus „šiaudai“, kaš, ir tai „žvynai“, kas-keset^[1]. Kiekvieną kartą, kai jis įveikia virš žinojimo, pakyla. Paskui jis nusileidžia. Tada žmogus mato, kad negali įveikti dėl daugybės klausimų, kušijot. Tada lieka tik šauktis Kūrėjo, kaip pasakyta: „Ir Izraelio sūnūs dejavo nuo darbo ir garsiai šaukė, ir jų šauksmas dėl darbo pakilo pas Kūrėją“^[2], ir Jis išvedė juos iš Egipto, tai yra iš visų bėdų.

Žinoma taisyklė, kurią išsakė mūsų išminčiai, kad Kūrėjas sako: „Negalime Aš ir jis būti vienoje vietoje.“^[3] Tai reiškia, kad jie priešingi vienas kitam. Juk žmogus turi du kūnus: 1) vidinį kūną, 2) išorinį kūną.

Į vidinį kūną įsivelka dvasinė gyvybinė jėga, ir tai tikėjimo ir davimo savybė, kuri vadinama protu, mocha, ir širdimi, liba.

Išoriniame kūne yra materiali gyvybinė jėga, ir tai žinojimo ir gavimo savybė.

Viduryje, tarp vidinio kūno ir išorinio kūno, yra vidurinis kūnas, kuris neturi savarankiško vardo. Jei žmogus daro gerus darbus, vidurinis kūnas prisijungia prie vidinio kūno. Jei daro blogus darbus, vidurinis kūnas prisijungia prie išorinio kūno. Tai reiškia, kad jis turi arba materialią gyvybinę jėgą, arba dvasinę.

Kadangi yra priešprieša tarp vidinio ir išorinio, jei vidurinis kūnas prisijungia prie vidinio, tai yra išorinio kūno mirties būsena. Jei jis prisijungia prie išorinio kūno, tai yra vidinio kūno mirtis. Juk pasirinkimas yra viduriniame kūne, tai yra ar toliau prisijungti prie šventumo arba, baisu pagalvoti, atvirkščiai.