101. Psalmės paaiškinimas „Rožių nugalėtojui“

Išgirsta 1943 m. vasario 28 d.^[1]

„Nugalėtojui“^[2] – tam, kuris jau laimėjo.

„Virš rožių“, šošanim, – tai yra šventoji Šchina, simbolizuojanti perėjimą nuo gedulo prie šventės ir džiaugsmo, sason^[3]. Kadangi ji patiria daug pakilimų ir nuopuolių, nuopuoliai vadinami „rožėmis“, šošanim, nuo žodžių „atbukink jo dantis, šenav“. Tai reiškia, kad nereikia atsakinėti į nusidėjėlio klausimus, bet „atbukinti jo dantis“^[4]. Po daugelio susidūrimų, tai yra po daugkartinių [veiksmų] „atbukinti jo dantis“, prieinama prie „rožių“, šošanim. Todėl joje yra daug džiaugsmo, sason, aspektų. Todėl daugiskaita ji vadinama – „rožės“.

„Koracho sūnums“ – nuo žodžio „plikė“, karcha, kai iškrenta plaukai. O „plaukai“, searot, reiškia „paslėpimą“, nuo žodžio „audra“, seara^[5]. Žinoma, kad „pagal kančią – atlygis“^[6]. Tai reiškia, kai yra audros, tada – tai vieta darbui, o jis [tai] ištaiso, vietoj audros, seara, ateina „plauko“, seara, savybė, kuri reiškia: „Tai vartai, šaar, pas Kūrėją.“^[7] O žmogui ištaisius visas audras, tai yra kai jam nebėra paslėpimų, tada nebėra vietos darbui, ir tokiu atveju jis neturi vietos atlygiui.

Vadinasi, žmogus, pasiekęs „Koracho“ savybę, nebegali palaikyti tikėjimo savybės, kuri vadinama „vartais pas Kūrėją“. Juk jei nėra vartų, jis negali įeiti į Karaliaus rūmus, – juk tai yra pagrindas, nes ant tikėjimo savybės pastatytas visas pastatas.

„Koracho sūnūs“, bnei Korach, – nuo žodžio bina [įžvalga], tai yra jie suprato, kad Korachas yra kairės pusės savybė, iš kurios kyla pragaras, geenom. Todėl jie norėjo pritraukti draugystę, jedidot, kurią turėjo anksčiau, tai yra nuo to laiko, kuris praėjo jiems būnant savybėje „Kūrėjau, aš išgirdau Tavo žinią ir išsigandau“^[8]. Tai reiškia, kad iš praeities dėl šios jėgos, kurią jie pritraukė, jie turėjo jėgų išsilaikyti skirtingose būsenose ir eiti iš vienos sėkmės į kitą. Tai paaiškinimas to, kad „Koracho sūnūs nemirė“^[9], nes jie suprato, jog likdami Koracho savybės būsenos negalės pritraukti gyvybės, tai jie nemirė.

„Pamokymas, maskil, meilės daina, šir“, reiškia, kad jie suvokė, iskilu, kad šiur, meilės su Kūrėju matas, yra tobulumas.

„Mano širdis šnabžda, rachaš“^[10] – tai vyksta, itrachašut, širdyje, kas vadinama „Iš širdies lūpoms neatsiskleidžia“^[11]. Tai reiškia, kad nėra ko ištarti lūpomis, nes tai yra tik gavimo savybė širdyje, kas vadinama „Šnabždama lūpomis“.

„Geras žodis“ – tikėjimas, vadinamas „geru žodžiu“.

„Sakau aš: mano darbai – Karaliui“ – tai reiškia, kad, gavęs tikėjimo šviesą, jis sako: „Mano darbai – Karaliui“, o ne sau. Tada jis nusipelno savybės „Mano liežuvis – greitas raštininko plunksnakotis“, tai reiškia, kad jis nusipelno Rašytinės Toros savybės, kuri reiškia „mūsų mokytojo Mozės kalba“.

„Tavo grožis kyla iš žmonių sūnų“^[12] – tai yra jis sako šventajai Šchinai, kad jos grožis – iš žmonių sūnų. Tai reiškia, kad nuo to, ką žmonės apie ją galvoja, tai yra iš savybės „kas čia ypatingo“, gimsta grožis.

„Žavumas liejasi ant tavo lūpų“ – žavumas priklauso būtent tiems dalykams, kurie nėra giriami. Tačiau dėl to jų vis tiek norima. Tada sakome, kad juose yra žavumo.

„Ant tavo lūpų“ [siftoteicha] – tai yra ant kraštų, sofot, tai reiškia: matė nuo vieno pasaulio krašto iki kito.