102. Ir pasiimkite sau didingo medžio vaisių
Išgirsta Juozapo Ušpizine (iš svečių)[1]
Eilėse [Šventajame Rašte pasakyta]: „Ir pasiimkite sau... didingo medžio vaisių“[2], tai reiškia teisuolio, kuris vadinamas „vaismedžiu“, savybę. Tame yra visas skirtumas tarp šventumo ir Sitra Achros – kad „kitas dievas bus iškastruotas ir neduos vaisių“[3]. Teisuolis vadinamas „didingu“, a-dar, nes jis duoda vaisių, kurie „gyvena“, dar, ant jo medžio ištisus metus. Todėl apie Juozapą pasakyta: „Jis aprūpina maistu visas žemės tautas“[4], tai yra jis maitina jas vaisiais, kurių jis turėjo. O jie vaisių neturėjo. Todėl kiekvienas jautė jo būseną – ar ji kyla iš gerosios pusės, ar atvirkščiai.
Tokia prasmė žodžių: „Ir Juozapas aprūpindavo... duona pagal vaikų skaičių.“[5] „Vaikais“, taf, vadinama GAR savybė, kaip pasakyta: „Ir jie bus kaktos raiščiu, totafot, tarp tavo akių“[6], ir tai yra galvos tfilinas. Todėl Juozapas vadinamas „senatvės sūnumi“[7], „išminčiaus sūnumi“[8]. Tokia prasmė žodžių: „Palaikyti gyvybei, michja, Jis mane pasiuntė“[9], tai reiškia moach chaja, kuri yra GAR savybė.
Tokia prasmė žodžių: „Aš [tai yra Jokūbas] daviau tau vieną dalį, šchem, virš tavo brolių, kurią paėmiau iš amoriečių rankų savo kardu ir savo lanku“[10], kad jo [tai yra Juozapo] sūnūs paimtų dvi dalis. O šchem reiškia dalį, taip aiškina Raši. Tai yra per savo sūnus, o sūnumis vadinami vaisiai. Tai jis davė Juozapui.
Todėl apie Šaulį parašyta: „Viena galva[11] buvo jis aukštesnis už visą tautą.“[12] Tokia prasmė žodžių: „Turi [brangius] rūbus, tau ir būti galva.“[13] Kaip pasakyta: „Vaikai – kodėl jie ateina [mokytis]? Kad suteiktų atlygį tiems, kurie juos atvedė.“[14] [Talmudas] klausia, kam jiems reikalinga išmintis, juk „ne aiškinimas svarbiausia, o veiksmas“[15]. Ir atsako: kad atlygintų tiems, kurie juos atvedė, nes išmintis veda prie veiksmo.
Konflikto tarp Šaulio ir Dovydo prasmė buvo ta, kad Šaulis neturėjo jokio trūkumo, todėl jis karaliavo metus, ir nereikėjo pratęsti jo karaliavimo, nes jis viską užbaigė per trumpą laiką. Tuo tarpu Dovydas turėjo karaliauti keturiasdešimt metų. Dovydas buvo iš Jegudos genties, Lėjos sūnus, iš paslėpimo pasaulio. Šaulis buvo iš Benjamino [genties], Rachelės sūnaus, iš atskleidimo pasaulio. Todėl jis buvo priešingas Dovydui. Todėl Dovydas pasakė: „Aš – taikus“⁵⁸⁵, tai reiškia, kad mano suvokimas visiems, ir aš myliu visus, „bet vos tik aš prabylu, jie – linkę į karą“[16].
Avišalomas[17] taip pat buvo priešingas Dovydui. Tai atspindi Jerovamo ben Navato nuodėmės prasmę, kai Kūrėjas sugriebė jį už drabužio ir pasakė: „Aš ir tu, ir ben Izaijas [tai yra Dovydas] vaikščiosime po Edeno sodą.“ Jis paklausė Jo: „Kas eis pirmas?“ Kūrėjas jam atsakė: „Ben Izaijas bus pirmas“. Tada jis atsakė: „Nenoriu.“[18]
Esmė ta, kad pakopų tvarka yra tokia, kad iš pradžių eina paslėpties pasaulis, o paskui – atskleidimo pasaulis. Tai vadinama „Aš turiu viską“⁵⁸⁸, „Aš turiu daug“[19]. Juk „daug“ yra GAR savybė, o „viskas“ – VAK savybė. Tai yra paaiškinimas žodžių: „Kaipgi pakils Jokūbas, juk jis mažas?“[20] Todėl Jokūbas atėmė iš jo pirmagimystę, nes paskui jis turėjo „viską“, juk jis turėjo ir GAR savybę. Tai atėjo dėl Juozapo, esančioje savybėje „Ir aprūpino Juozapas“.
Tai vadinama, „kad Lėja buvo nekenčiama“[21], nes iš jos kyla visa išminčių neapykanta ir visi ginčai. Iš čia kilo Šamajo ir Gilelio ginčas. Ateityje dvi stovyklos taps viena, tai yra Juozapo stovykla ir Jehudos stovykla. Todėl Jehuda pasakė Juozapui: „Leisk, mano Šeimininke“[22], nes tada įvyko Jehudos ir Juozapo sąjunga. Tačiau Jehuda turi būti pagrindinis.
Tai vadinama, kad didysis Ari buvo Mesijas ben Juozapas. Būtent todėl jis galėjo taip giliai atskleisti išmintį, nes turėjo leidimą iš atskleidimo pasaulio. Šis ginčas kilo iš „Ir sūnūs stumdėsi jos įsčiose“[23], nes Esavas turėjo brangius drabužius, kuriuos turėjo Rivka.[1] Ušpizin (aramėjų kalboje „svečiai“) – vakarinės vaišės, rengiamos pusiau šventinėmis Sukoto dienomis. Kiekviena iš jų skirta vienam iš septynių teisuolių: Abraomui, Izaokui, Jokūbui, Juozapui, Mozei, Aaronui, Dovydui.
[2] Vajikra 23:40.
[3] „Zohar“, Mišpatim, 166 pastraipa.
[4] Berešit 42:6.
[5] Berešit 47:12. „Ir Juozapas aprūpino savo tėvą, brolius ir visus savo tėvo namus duona pagal vaikų skaičių.“
[6] Dvarim 6:8.
[7] Berešit 37:3. Idiomos reikšmė: „vėlyvas vaikas“.
[8] Berešit 37:3. Targun Onkelos. Onkelos verčia posakį „senatvės sūnus“ į aramėjų kalbą: „bar chakim“, tai yra „išminčiaus sūnus“.
[9] Berešit 45:5. „Dabar neliūdėkite ir nesigailėkite, kad jūs mane čia pardavėte, nes gyvybei palaikyti Visagalis pasiuntė mane pirma jūsų.“
[10] Berešit 48:22.
[11] Pažodžiui „pradedant nuo pečių, šechem“.
[12] Šmuelis1 9:2.
[13] Izaijas 3:6.
[14] Chagiga traktatas 3:1.
[15] Avot traktatas, 1 skyrius, Mišna 17.
[16] Psalmės 120:7.
[17] Tanache yra dvi Dovydo trečiojo sūnaus vardo rašymo formos: Avšalomas ir Avišalomas.
[18] Sanhedrino traktatas 102:1.
[19] Berešit 33:9–11 .[9] „Ir Esavas pasakė: „Mano broli, aš turiu daug, tegul tau lieka tai, kas tavo“. [10] Bet Jokūbas atsakė: „O ne, jei radau malonę tavo akyse, priimk mano dovaną iš mano rankos, nes iš tiesų pamačiau tavo veidą, kaip mato angelo veidą, ir tu man buvai maloningas. [11] Priimk mano dėkingumą, kuris tau atneštas, nes Visagalis apdovanojo mane ir aš turiu viską.“ Ir jis primygtinai prašė, ir tas sutiko.“
[20] Amosas 7:5.
[21] Berešit 29:31.
[22] Berešit 44:18.
[23] Berešit 25:22.