85. Ką darbe reiškia „nuostabaus vaisiaus medis“

 Išgirsta 1942 m. pirmąją Sukoto šventės pradžios dieną[1]

Pasakyta: „Ir pasiimkite sau pirmąją dieną nuostabaus medžio vaisių, palmių lapus ir lapuočio medžio ir upinio gluosnio ūglių.“[2] Reikia paaiškinti [toliau].

 „Nuostabaus medžio, adar, vaisius“: medis – tai teisuolio, kuris vadinamas „lauko medžiu“, savybė.

 „Vaisius“ – tai medžio vaisius, tai yra teisuolių vaisiai, arba geri darbai[3]. Turi būti savybė: „gyvenantis a-dar ant savo medžio metai iš metų“[4] – tai yra ištisus metus, tai reiškia „šešis mėnesius mirų aliejumi ir šešis mėnesius smilkaluose“[5]. To pakanka suprantančiam, o nusidėjėliai „kaip vėjo nešamos dulkės“[6].

„Palmės lapai“ – tai du lapai, kaf, tai reiškia dvi chei, pirmoji chei ir paskutinė chei, ir dėl to nusipelnome: „Vienas šaukštas kaf dešimt aukso šekelių, pripildytas smilkalų.“[7]

 „Ir „lapai“, kapot, reiškia „prievarta“, kfija, tai yra žmogus priima Aukštesniąją Malchut priverstiniu būdu, kitaip tariant, net ir žinojimas nesutinka. O jis eina virš žinojimo, ir tai vadinama „Zivugai priverstiniu būdu“.

„Palmių“, tmarim, nuo žodžio „siaubas“, mora, tai yra jaudulio savybė [ir tai – savybė „Kūrėjas padarė taip, kad jaustų baimę prieš Jį“[8]].

Todėl tai vadinama lulav[9], tai yra prieš tai, kai žmogus nusipelnė, jis turi dvi širdis, libot. Tai vadinama lo lev, „ne širdis“, – tai reiškia, kad jo širdis dar nebuvo susivienijusi su Kūrėju. O kai jis nusipelno savybės lo, „jam“, tai reiškia „Kūrėjui – širdis“, tai lulav[10].

Taip pat žmogus turi pasakyti: „Kada mano darbai taps panašūs į mano tėvų darbus?“[11], todėl nusipelnome būti savybėje „šventųjų protėvių šakos“, tai reiškia „ir lapuočių medžių ūgliai“, ir tai trys mirtos šakos.

Kartu turi būti ir „upinio gluosnio“ savybė, kuri neturi nei skonio, nei kvapo. Reikia džiaugtis dėl šio darbo, nors jis neturi skonio nei kvapo. Tada šis darbas vadinamas „Tavo vienintelio vardo raidėmis“, ir dėl to nusipelnome Kūrėjo vienybės visiškoje tobulybėje.