103. Prielankūs širdimi
Išgirsta 1942 m. spalio 9 d.[1]
Eilėse „Iš kiekvieno žmogaus, kuris yra prielankios širdies, imkite Mano auką“[2] – tai reiškia: „aukojimo svarba – iš šventumo“[3]. Kitaip tariant, dėl ko žmogus pasiekia „aukojimo“ savybę? Dėl šventumo.
Tai reiškia, kad jei žmogus „pašventina save leistinais dalykais“[4], dėl to jis pasiekia aukojimo savybę, kuri yra šventoji Šchina, vadinama „Mano auka“. Todėl „Iš kiekvieno žmogaus, paskatinto prielankios širdies“. „Visa širdimi“ reiškia, jei jis paaukojo visą savo širdį, jis nusipelno „Mano aukos“, tai yra prilipti prie šventosios Šchinos.
Eilėse „jo vestuvių dieną ir jo širdies džiaugsmo dieną“[5] „jo vestuvės“ reiškia sumažėjusį lygį, tai yra žemumo savybę. Nes jei žmogus pasirinko tarnauti Kūrėjui žemumo savybėje, bet kartu šis darbas jam teikia džiaugsmo, tai svarbi pakopa. Tada jis vadinamas šventosios Šchinos jaunikio savybe.
[1] Hebrajų data: 5703 m., Berešit skyrius, Šeštadienio savaitės išvakarėse.
[2] Šemot 25:2.
[3] Žr. Chagiga traktatas, Mišna 3:1.
[4] Jevamot traktate aptariama sąvoka, reiškianti, kad žmogus turi atsiriboti ne tik nuo to, kas draudžiama, bet ir nuo to, kas leidžiama, net jei nėra jokių draudimo baimių.
[5] Giesmių giesmė 3:11.