128. Nuo tos galvos laša rasa ant Zeir Anpino

Išgirsta 1943 m. vasario 27 d. Tel Avive^[1]

„Nuo tos galvos laša rasa ant Zeir Anpino.“^[2] [Reikia suprasti] sąvokos „plaukas ir balta“ prasmė, kur po kiekvienu plauku, seara, yra duobutė. Tai vadinama „Kuris audroje, seara, smogia man“^[3] ir vadinama „Ir atsakė Kūrėjas Jobui iš audros“^[4]. Tokia prasmė žodžių: „Tai tegu duoda jie, kiekvienas, pereinantis prie suskaičiuotųjų: pusę šekelio, šventojo šekelio“^[5], ir tai reiškia „Pusę šekelio, beka, nuo žmogaus [pažodžiui „nuo galvos“]“^[6], „kad išpirktų jūsų sielas“^[7].

Reikia suprasti, kad „plaukai“ reiškia juodumą ir rašalą. Tai yra kai žmogus jaučiasi nutolęs nuo Kūrėjo dėl pašalinių minčių, tai vadinama „plaukais“, searot. O „balta“, chiverta, – tai baltumas. Tai yra kai jį veikia Kūrėjo šviesa ir dėl to jis priartėja prie Kūrėjo. Abu kartu jie vadinami „šviesos ir kli“ vardu.

Darbo tvarka tokia: kai žmogus bunda tarnystei Kūrėjui, tai įvyksta dėl to, kad jis įgyja „baltumą“, tai yra jaučia gyvybinę jėgą ir šviesą Kūrėjo darbe. Tada jam kyla kokia nors pašalinė mintis, dėl kurios jis krinta iš savo pakopos ir atitolsta nuo darbo. Pašalinė mintis vadinama „audra“, seara, ir „plaukas“, seara. Po plauku yra duobutė, ir tai yra skylės nekev ir chisarono galvoje savybė. Juk prieš atsirandant pašalinėms mintims, jo galva buvo sveika ir tobula, ir jis buvo priartintas prie Kūrėjo. Dėl pašalinių minčių jis atitolo nuo Kūrėjo.

Tai reiškia, kad jis jau turi galvoje chisaroną. Dėl kančios, gailėdamasis dėl to, jis sukelia iš tos skylės [aukštesniojo] vandens šaltinį. O iš plauko atsiranda kanalas Aukštesniojo gėrio perdavimui, ir tai laikoma, kad jis įgijo „baltumo“ savybę.

Paskui jam vėl kyla pašalinių minčių ir jis vėl atitolsta nuo Kūrėjo. Vėl atsiranda duobutė, skylė ir chisarono galvoje savybė. Dėl kančios, kai jis dėl to gailisi, jis vėl sukelia [aukštesniojo] vandens šaltinį. Tada iš plauko atsiranda kanalas Aukštesniajai šviesai perduoti.

Tai tęsiasi ta pačia tvarka: kaskart kartojasi anksčiau aprašyta situacija pakilimų ir nuosmukių forma, kol šie „plaukai“ pasiekia reikiamą dydį. Kitaip tariant, kiekvieną kartą, kai jis vėl atlieka ištaisymą, jis pritraukia Aukštesnįjį gėrį. Šis Aukštesnysis gėris vadinamas „rasa“. Tai vadinama „Nes mano galva pilna rasos“^[8]. Juk Aukštesnysis gėris ateina periodiškai, ir kiekvieną kartą jis gauna tarsi lašą po lašo. Kai jo darbas užbaigiamas, tai yra jis pasiekia pilną užpildymą, taip „kad daugiau nebegrįš prie savo kvailystės“^[9], tuomet laikoma, kad „nuo šios rasos ateityje prisikels mirusieji“.

Tai vadinama „puse šekelio“, beka. Tai yra pašalinės mintys suskaldo bekijot galvą.

Analogiškai yra su puse šekelio. Tai reiškia, kad žmogus pusiau kaltas, pusiau išteisintas. Svarbu suprasti, kad viena pusė ir kita pusės neegzistuoja vienu metu, o kiekvieną laiko akimirką būsena turi būti vientisa. Juk jei jis pažeidė vieną priesaką ir jo neįvykdė, tai jau nėra laikoma puse, o [jis laikomas] visišku nusidėjėliu. O [tai vyksta] per du laiko momentus. Tai yra vienu metu jis yra teisuolis, tai yra susilieja su Kūrėju, ir tada jis yra visiškai išteisintas. O kai jis patiria nuopuolį, jis – nusidėjėlis. Tai vadinama „Pasaulis buvo sukurtas arba absoliutiems nusidėjėliams, arba absoliutiems teisuoliams“^[10]. Todėl tai vadinama „puse“, nes tai vyksta dviem skirtingais laiko momentais.

Tai vadinama „Išpirkti jūsų sielas“^[11], nes dėl suskaldymo, beka, kurį jis jaučia, tai yra jo galva nėra vientisa [pažodžiui „nėra tobulume“], nes kai atsiranda kokia nors pašalinė mintis, jo protas nesutaria [pažodžiui „tobulume“] su Kūrėju. Kai jis gailisi dėl to, tai veda į jo sielos išpirkimą. Nes kiekvieną kartą jis atlieka sugrįžimą, tai yra pritraukia Aukštesnįjį gėrį, kol prisipildo Aukštesnysis gėris, kas vadinama „Nes mano galva pilna rasos“⁷⁴⁵, kaip pasakyta pirmiau.