138. Apie baiminimąsi ir baimę, kurie kartais aplanko žmogų

Išgirsta 1942 m.^[1]

Kai žmogų apima baimė, jis turi žinoti, kad „Nėra nieko, išskyrus Jį“, – kaip pasakyta. Net [jei atrodo, kad tai] raganavimas.

Jei jis mato, kad baimė jį įveikia, jis turėtų pasakyti, baisu pagalvoti, kad nėra atsitiktinumų ir Kūrėjas jam suteikė galimybę iš viršaus. Jis turi ištyrinėti ir išsiaiškinti, kokiu tikslu jam buvo pasiųsta ši baimė. Akivaizdu, kad tai skirta tam, kad jis galėtų įveikti ją ir pasakyti: „Nėra nieko, išskyrus Jį.“

O [jei] net ir po viso to baimė ir nuogąstavimas jo nepalieka, jis turi tai priimti kaip pavyzdį ir pasakyti: „Tokiu pat baimės laipsniu turi būti ir tarnystė Kūrėjui.“ Tai reiškia, kad baimė prieš dangų, kurios jis [nori] nusipelnyti, turi būti tokios pat formos, kaip ir baimė, kurią jis patiria dabar. Kitaip tariant, kaip kūnas yra paveikiamas šios išorinės baimės, analogiškai turi būti paveikiamas ir kūnas, patiriant baimę prieš dangų.