159. Tai buvo praėjus daug laiko

Išgirsta

„Tai buvo po ilgo laiko: mirė Egipto karalius, ir Izraelio sūnūs aimanavo nuo darbo ir verksmingai šaukė – ir šis šauksmas nuo jų darbo pakilo pas Visagalį. Ir Visagalis išgirdo jų aimanas.“^[1] Kitaip tariant, jie patyrė tokias dideles kančias, kad jų nebebuvo įmanoma pakelti. Ir buvo tokie atkaklūs maldoje, kad „ir šis šauksmas pakilo pas Visagalį“. Toliau matome, ką jie sakė: „O, kad [mes būtume mirę]... kai sėdėjome prie mėsos puodo, kai valgėme duonos iki soties.“^[2] Taip pat sakė: „Prisimename žuvį, kurią dykai valgėme Egipte, agurkus ir melionus, ir žalumynus, ir svogūnus, ir česnakus.“^[3]

Esmė ta, kad iš tikrųjų darbas Egipte jiems buvo nepaprastai malonus. Tai vadinama „Jie susimaišė su tautomis ir išmoko jų darbų“^[4]. Tai reiškia, jei Izraelis yra valdomas kokios nors tautos, tai ši tauta juos valdo. Ir jie neturi galimybės išsivaduoti iš jų valdžios. Tokiu atveju jie jautė pakankamą malonumą šiame darbe ir negalėjo išsigelbėti.

Ką gi padarė Kūrėjas? „Ir mirė Egipto karalius.“^[5] Tai reiškia, kad jie prarado šią tarnystę ir, kad ir kaip būtų, nebegalėjo dirbti. Tai reiškia, kad jie suprato, jog kai nėra Mochin tobulumo, tai ir pati tarnystė nėra tobula. Todėl „Ir Izraelio sūnūs dejavo nuo darbo“. „Nuo darbo“ – tai reiškia, kad jie nejuto pasitenkinimo darbe, tai yra neturėjo jokios gyvybinės jėgos šioje tarnystėje. Tame slypi prasmė žodžių: „Ir mirė Egipto karalius“, tai yra visa Egipto karaliaus, kuris juos maitino ir aprūpino, valdžia mirė. Taip jiems atsirado galimybė melstis. Ir jie iškart buvo išgelbėti. O vėliau – kai jie ėjo per dykumą ir pateko į katnut būseną, jie ėmė trokšti tos tarnystės, kurią turėjo iki Egipto karaliaus mirties.