Priežastis, kodėl tai vadinama „Atgailos šeštadieniu“, ta, kad [dešimties „atgailos dienų“ pabaigoje, Jom Kipuro metu] sakoma „už nuodėmę“^[2]. Ir kiekvienas, kuris tiria [maldą] „už nuodėmę“, be abejo, neranda ten savo vietos [net] 60 procentų. O 40 procentų galima pateisinti ir susitaikyti su mintimi, kad galbūt jis ten yra, bet abejoja, nes nejaučia. Tačiau 60 procentų jis visiškai savęs neranda.

Todėl šeštadienis turi ypatingą savybę: jo šviesa gali padėti pamatyti, kad žmogus yra visuose 100 procentų [sąrašo] už „ nuodėmę“. Tai vyksta tik jam pačiam, ne kitiems. Be šios šviesos tai nejaučiama. Todėl ši diena vadinama „Atgailos šeštadieniu“ – nes šis šeštadienis padeda atgailauti, nes jie galės pajusti nuodėmę. Juk reikia pripažinti nuodėmę, ir tada galima prašyti atleidimo. Jei tariama „už nuodėmę“ nejaučiant nuodėmės, ar tai galima vadinti pripažinimu? Juk mintyse žmogus sako, kad nenusidėjo. O tai, ką jis sako lūpomis, bet širdis [nesutinka] su jomis, – toks pripažinimas, be abejo, nieko vertas.