Izraelio papročiai yra tokie svarbūs, kad galima sakyti, jog jie suteikia daugiau dvasingumo nei patys priesakai. Nors už papročių pažeidimą nėra bausmės, o už įstatymų pažeidimą yra bausmės. Vis dėl to, kalbant apie naudą – tai yra kaip pasiekti jaudulį prieš dangų, – papročiai veda į didesnį dvasingumą. Nes tie didingieji, kurie įvedė šiuos papročius, sutvarkė taip, kad per juos šviestų dvasingumas.

Todėl [Baal Sulamas] pasakė: kalbant apie paprotį valgyti mėsą ir žuvį šeštadienį, tas, kuris to atsisako, atima iš savęs dvasingumą. Tačiau tai ypač pasakytina apie žmogų, kuris dar nėra pasiekęs tobulumo – tai yra [gebėjimo] matyti, ką jis daro. Kitaip tariant, tas, kuris dar nėra nusipelnęs priesakų skonių, privalo laikytis papročių.

Tai panašu į obuolį: prieš supūdamas jis ima gesti. O sugedęs, jis neabejotinai supus. Taip pat ir žmogus – prieš tapdamas pasaulietišku [pažodžiui „laisvu“], jis nepaiso papročių. O po šio nepaisymo arba jis pats tampa pasaulietiškas, arba jo vaikai tampa pasaulietiški.