166. Dvi suvokimo dalys

Išgirsta

Yra dvi dalys: [1] pasaulių nusileidimo procesas iš viršaus žemyn, [2] procesas iš apačios į viršų.

Pirmoji dalis – „kurią Visagalis sukūrė, kad darytų“^[1], tai reiškia, kad Kūrėjas paruošė mums vietą darbui.

Antroji dalis – kai pradedame veikti ir įsivilkti iš apačios į viršų. Tačiau kol nepasiekiame tobulumo pakopos, neįmanoma nieko žinoti [galutinai] aiškiai. Tai vadinama „viską iš pradžių išmokite, pakartokite, kad suprastumėte“^[2].

Tai kaip su mažyliu, kuris pradeda valgyti duoną, – jis dar neturi jokio supratimo apie nieką, išskyrus duoną. Augdamas ima suprasti, kad duona turi priežastį, dėl kurios ji įgyja duonos formą. Tai yra kad ji įgytų tą formą, kuri pasirodo prieš jo akis. Tai yra kad ji būtų balta, minkšta, skani ir pan. Taigi, jis suvokia duonos formą po to, kai ji išimama iš krosnies. Tada duona buvo per minkšta ir labai karšta, jos buvo neįmanoma valgyti ir jai trūko tam tikro veiksmo, tai yra kad ji išdžiūtų ir atvėstų, pabuvusi kurį laiką ore, kuris paruošia ją įgyti duonos formą, kokia ji atrodo, kai patiekiama ant stalo.

Paskui jis ima toliau tyrinėti ir pamato kitą formą, tai yra duoną dar prieš ją pašaunant į krosnį. Nors ji ir buvo apytiksliai tokios pačios formos, egzistuoja dideli skirtumai. Dėl krosnies karščio duona tapo didesnė ir kietesnė, susiformavo plutelė; prieš tai ji buvo balta, dabar įgijo kitą spalvą. Pradėjęs tyrinėti jis pamato, kad duona įgijo formą ir svorį dar prieš ją pašaunant į krosnį. Taip toliau, kol ji pasiekia būseną, kai paima kviečius ir pasėja juos į žemę. Iki šios akimirkos jis galėjo tik imti iš duonos, tai yra mažinti pasaulyje esančios duonos kiekį. Tačiau vėliau jis moka ir pridėti.

Analogiškai ir dvasiniame lygmenyje: iš pradžių žmogus turi gauti iš apačios į viršų. Tada jis gali tik gauti ir nieko nepridėti. Tačiau vėliau, antroje būsenoje, jis gali pridėti.