145. Ką reiškia „išmintį suteikia būtent išmintingiesiems“

Išgirsta 1943 m. vasario 11 d.^[1]

„Suteikia išmintį išmintingiesiems.“^[2] [Baal Sulamas] paklausė: ar neturėtų būti pasakyta: „Suteikia išminties kvailiams“?

Jis pasakė: žinoma, kad „nėra prievartos dvasingume“, o kiekvienam duodama pagal jo norą. To priežastis ta, kad dvasingumas yra gyvenimo ir malonumo šaltinis, tai kaipgi galima kalbėti apie prievartą, susijusią su kažkuo geru? Todėl jei matome, kad studijuojame Torą ir priesakus per prievartą, tai yra turime įveikti [savo] kūną, nes jis nesutinka, nes nejaučia malonumo šiame darbe, – to priežastis, be abejo, ta, kad jis nejaučia juose esančio dvasingumo, kaip pasakyta pirmiau, jog dvasingumas yra gyvenimo ir malonumo šaltinis. „Zohar“ knygoje sakoma: „Toje vietoje, kur yra darbai, ten yra Sitra Achra.“

Tai yra priežastis, kodėl išmintį galima suteikti tik išmintingiesiems. Kvailiams išminties nereikia. Tik išmintingiesiems galima suteikti išminties dėl jų prigimties. Tai reiškia, kad tas, kas yra išmintingas, myli išmintį. Tame – visas jo noras! Pagal taisyklę „Niekas neatsispirs norui“, jis deda visas pastangas, kad pasiektų išmintį. Todėl, galiausiai, jis apdovanojamas išmintimi. Todėl tas, kuris myli išmintį, jau gali būti vadinamas „išminčiumi“ pagal jo galutinę būseną.

O apie kvailį sakoma: „Kvailys nenori išminties.“^[3] Pasirodo, kad eilės „Suteikia išmintį išmintingiesiems“ paaiškina mums, kad tas, kuris myli išmintį, nepasiduos nusivylimui, jei dar nepasiekė išminties, nors ir įdėjo daug pastangų. Jis tęs savo darbą ir, be abejonės, pasieks išmintį, nes ją myli. Todėl sakoma: „Eik šiuo keliu ir tu, be abejo, pasieksi sėkmę.“

Reikia suprasti, ką žmogus gali padaryti, juk iš prigimties „žmogus gimsta laukiniu asilu“^[4], ir iš kur jis paims norą siekti išminties.

Tam mums duotas patarimas dirbti „vykdantys Jo žodį“^[5] savybėje, [kad paskui] „išgirstų Jo žodžio garsą“⁷⁹². Tai reiškia, kad dėl to, ką jis nori pasiekti, jis atlieka veiksmus, vedančius į tai, kad tai pasiektų. Todėl čia, kai jam trūksta išminties noro, išeina, kad jam trūksta būtent noro įgyti išmintį. Todėl jis ima stengtis ir atlieka veiksmus, kad įgytų išminties norą. Juk tik to jam trūksta.

Tvarka tokia, žmogus turi dėti pastangas studijuodamas Torą ir dirbdamas, nors ir neturi tam noro. Tai vadinama „pastangomis“. Tai reiškia, kad jis atlieka veiksmus, nors ir netrokšta daryti to, ką daro. Mūsų išminčiai sakė: „Viską, ką gali ir kam turi jėgų padaryti, daryk.“^[6] Dėl žinojimo jame susiformuoja noro ir išminties siekio savybė. Tada jame išsipildys tai, kas pasakyta: „Išmintį suteikia išmintingiesiems.“⁷⁹⁰ Tada jis nusipelno būsenos „išgirsti Jo žodžio garsą“⁷⁹³. Tai reiškia, kad tai, kas iki tol buvo vykdymo būsenos, tai yra veiksmai be noro, jis nusipelno to norėti.

Todėl jei norime žinoti, kas myli išmintį, turime žiūrėti į tą, kuris stengiasi norėdamas atskleisti išmintį, nors kol kas nenusipelnė būti tarp mylinčiųjų išmintį. To priežastis, kaip pasakyta pirmiau, ta, kad dėl pastangų jis nusipelnys būti tarp mylinčiųjų išmintį. Paskui, tai yra kai turės išminties norą, jis nusipelnys išminties. Iš esmės išeina, kad išminties noras yra kli, o išmintis yra šviesa. Tai vadinama, kad „dvasingume nėra prievartos“.