161. Apie Toros dovanojimą. 2.

Išgirsta per Šavuoto šventės vaišes

Toros dovanojimas, kuris įvyko stovint prie Sinajaus kalno, nereiškia, kad Tora buvo duota tada, o dabar nebeduodama. Priešingai, Toros dovanojimas – tai amžinas procesas, nes Kūrėjas duoda nuolat. Tačiau mes ne visada esame pajėgūs priimti. Tuo metu, stovėdami prie Sinajaus kalno, buvome Toros gavėjai. Tai yra visas to meto pranašumas: buvome „kaip vienas žmogus su viena širdimi“^[1]. Tai reiškia, kad tada visi turėjome tik vieną mintį – Toros gavimą.

Tačiau iš Kūrėjo pusės – Jis visada duoda, kaip pateikiama Rabašo^[2] vardu, tad „žmogus kiekvieną dieną privalo girdėti dešimt priesakų ant Sinajaus kalno“.

Tora vadinama „gyvybės eliksyru“ ir „mirties eliksyru“. Kyla klausimas: kaip gali dvi priešingybės egzistuoti viename nešiklyje? Juk viskas, ką matome savo akimis, yra ne daugiau kaip pojūčiai, o pati tikrovė mums nėra įdomi. Todėl kai žmogus studijuoja Torą ir ji atitolina jį nuo meilės Kūrėjui, ši Tora neabejotinai vadinama „mirties eliksyru“. Jei Tora priartina jį prie Kūrėjo, tai vadinama „gyvenimo eliksyru“.

Tačiau į pačią Torą, tai yra į pačią tikrovę, neatsižvelgiama. Nes pojūčiai yra tai, kas apibrėžia tikrovę, esančią apačioje. Tora pati savaime, tai yra be gaunančiųjų, – ir galima paaiškinti, kad Tora pati savaime laikoma šviesa be kli, kurios mes visiškai nesuvokiame. Juk tai laikoma esme be materijos, nes nesuvokiame esmės, netgi materialios esmės, juo labiau dvasinės.

Kai žmogus dirba dėl savo naudos, tai vadinama lo lišma. O „iš lo lišma einama į lišma“^[3]. Todėl jei žmogus dar nenusipelnė Toros gavimo, jis tikisi, kad kitais metais ją gaus. O kai visiškai įgyja visą lišma savybę, jam nebėra ką veikti šiame pasaulyje.

Todėl kasmet yra Toros gavimo metas, nes laikas prisideda prie žadinimo iš apačios. Juk tada pabunda laikas, kai žemutiniams buvo atskleista Toros dovanojimo šviesa. Todėl visada yra žadinimas iš viršaus, kad žemutiniai galėtų atlikti tą patį veiksmą, kaip ir anuo metu. Jei jis eina keliu, kuriame lo lišma atves jį į lišma, reiškia, kad jis eina [nustatyta] tvarka ir tikisi galiausiai nusipelnyti Toros gavimo lišma. Tačiau jei tikslas ne visą laiką jo akyse, pasirodo, kad jis eina priešinga Torai linija, kuri vadinama „Gyvybės medžiu“. Toji laikoma „mirties eliksyru“, nes kiekvieną kartą jis tolsta nuo gyvenimo linijos.

„Dėjo pastangas ir nerado – netikėk.“⁴ Reikia suprasti, ką reiškia „rado“. Ką reikia rasti? Esmė ta, kad „rado“ reiškia „rasti malonę Kūrėjo akyse“.

„Nedėjo pastangų ir rado.“^[4] Reikia suprasti: juk jis nemeluoja! Čia kalbama ne apie patį žmogų kaip apie atskirą asmenybę. Juk toks yra dėsnis visos visuomenės atžvilgiu. Jei jis mato, kad rado malonę Kūrėjo akyse, kodėl „netikėk“? Esmė ta, kad kartais pasitaiko, jog žmogus nusipelnė rasti malonę per maldą. Tame yra ypatinga maldos jėga, sgula, nes ji gali veikti kaip pastangos. [Kaip matome materialiajame pasaulyje – yra tie, kurie užsidirba savo darbu, o yra tie, kurie užsidirba malda, nes dėl to, kad jis prašo uždarbio, jam suteikiama galimybė užsidirbti.]