Išgirsta 1949 m. vasario 14 d. Tverijoje^[1]

Skirtumas tarp tikėjimo ir proto.

Yra tikėjimo savybė, pasireiškianti tuo, kad ji veikia kūną labiau nei protas. Taip yra todėl, kad tikėjimas yra arčiau kūno. Juk tikėjimas yra Malchut savybė, o kūnas priklauso Malchut, todėl ji jį ir veikia.

Tuo pačiu metu protas, kuris priklauso devynioms pirmosioms sfiroms, negali taip stipriai veikti kūno. Tačiau protas turi savybę, dėl kurios laikomas dvasiniu tikėjimo atžvilgiu, kuris susijęs su kūnu. Dvasiniame galioja taisyklė, kad „dvasiniame nėra išnykimo“ ir „moneta prie monetos susikaupia į didelę sumą“.

Priešingai yra su tikėjimu, kuris laikomas materialiu ir vadinamas „atskirties savybe“. Juk materialume nėra jokio kaupimo, o kas praėjo – to jau nebėra. Juk tai, kas buvo praeityje, neprisijungia prie dabarties ir ateities. Todėl toks tikėjimas ką nors veikia žmogų veiksmo metu 100 procentų: palyginti su tuo, kaip veikia protas, jis veikia tik laikinai. Protas, nors ir veikia tik 1 procentą, vis dėlto ši procentinė dalis nuolat egzistuoja. Todėl per 100 kartų jis susikaupia iki tokios pat apimties, kiek tikėjimas galėtų paveikti vienu metu. Kalbant apie tikėjimą, 100 kartų atlikęs veiksmus, žmogus liks tos pačios būsenos. O dėl proto, tai jis jam liks nuolat egzistuojančia forma.