203. Žmogaus išdidumas jį žemina

Išgirsta 1938 m. spalio 12 d.^[1]

„Žmogaus išdidumas jį žemina.“^[2] Paaiškinimas: juk žinoma, kad žmogus sukurtas pačiu žemiausiu. Tačiau jei žemasis pripažįsta savo vietą, jis nepatiria kančių dėl to, kad jis žemas. Tokia jo vieta. Panašiai kaip kojos, kurios nejaučia jokio žemumo dėl to, kad jos visada vaikšto po šiukšles. Jos privalo atlaikyti kūno svorį. Kitaip yra su galva, kuri visada viršuje. Tai reiškia, kad jos pripažįsta savo vietą, todėl kojos nejaučia jokio žemumo, tai yra nepatiria kančių dėl to, kad yra žemoje pakopoje.

Tačiau jei jie norėtų būti viršuje, o priversti būti apačioje, tuomet jie jaučia kančias. Tokia žodžių „Žmogaus išdidumas jį žemina“ prasmė. Juk jei žmogus norėtų likti žemumoje, tai [žmonės] nejaustų jokio žemumo, tai yra kančių dėl to, kad „laukiniu asilu žmogus gimsta“^[3]. Tačiau jie nori didžiuotis savimi ir tada jaučia savo žemumą. Tada jie patiria kančias.

Kančios ir žemumas eina kartu. Juk jei žmogus nepatiria kančios, jis laikomas neturinčiu žemumo. Tai tiksliai atitinka jo išdidumo mastą. Arba jis nori tai turėti, bet neturi, tuomet jis jaučia žemumą. Šis žemumas tada tampa didybės kli, kaip pasakyta: „Kūrėjas viešpatauja, didybe, geu, įsivilkęs Jis.“^[4] Tai reiškia, jei jie prilimpa prie Kūrėjo, jie įsivelka didybe, kaip pasakyta: „Išdidumas, geava, ir didybė Amžinai Gyvenančiam.“^[5] Tai reiškia, kad tie, kurie prilipę prie Amžinai Gyvenančio, turi išdidumo ir didybės. Kuo labiau jis jaučia žemumo mastą ir pagal patiriamų kančių dydį, tiek jis nusipelno Kūrėjo įsivilkimo.