214. Garsus vartuose

Išgirsta 1939 m. per Šavuoto šventę Jeruzalėje^[1]

[Šventajame Rašte pasakyta:] „Aš Kūrėjas jūsų Visagalis“^[2], taip pat „Zohar“ knygoje: „Garsus vartuose.“^[3] [Baal Sulamas] klausia: kodėl mūsų išminčiai pakeitė Šventojo Rašto žodžius, pavadinę Susirinkimo Šventę „Mūsų Toros Dovanojimu“? Juk Toroje ši šventė aiškiai pavadinta „Pirmųjų vaisių aukojimu“, kaip pasakyta: „Ir pirmųjų vaisių dieną“^[4], o mūsų mokytojai ėmė ją vadinti „Mūsų Toros Dovanojimu“.

Mūsų mokytojai nieko nekeitė, jie tik paaiškino, kas yra „pirmieji vaisiai“. Juk pasakyta: „Tegu džiūgauja laukai ir visa, kas juose, tada dainuos visi miško medžiai.“^[5] Skirtumas tarp lauko ir miško tas, kad laukas duoda vaisių, o miškas – tai bevaisiai medžiai, neduodantys vaisių. Tai aiškinama taip: lauku vadinama Malchut savybė, tai yra Aukštesniosios Malchut naštos priėmimas, o tai reiškia tikėjimą virš žinojimo.

Tačiau koks yra tikėjimo matas? Tam egzistuoja matavimas: jis turi užpildyti lygiai taip, kaip ir žinojimas. Tik tada tai vadinama „Lauku, kurį palaimino Kūrėjas“^[6], tai yra jis duoda vaisių. Tai reiškia, kad tik tokiu būdu galima prilipti prie Kūrėjo. Kitaip tariant, Jam nereikia daryti jokių apribojimų, nes Jis yra virš žinojimo.

Kita vertus, žinojimas yra ribotas: koks žinojimo matas, toks ir [Jo] didingumas. Tai vadinama „O kitas dievas bus iškastruotas ir neduos vaisių“^[7]. Todėl tai vadinama „mišku“. Kad ir kaip būtų, ir viena, ir kita vadinama „kraštais“. Bet turi būti ir vidurinės linijos savybė. Tai yra jam reikia ir žinojimo, bet su sąlyga, kad nepakenktų jo tikėjimui virš žinojimo.

Tuo pat metu, jei dėl žinojimo jis dirba šiek tiek geriau nei dėl tikėjimo, iš karto viską praranda. Juk jam neturi būti jokio skirtumo. Tada: „Tegul džiūgauja laukai..., tada dainuos visi miško medžiai.“⁹⁷³ Tada yra ištaisymas net „kitam dievui“, tai yra miško savybei, kuri stiprinama [arba taisoma] tikėjimu.

Todėl apie Abraomą parašyta: „Priešais Mane vaikščiok ir būk nepriekaištingas.“^[8] Raši paaiškina, kad jam nereikia pagalbos ir palaikymo. Apie Nojų parašyta: „Priešais Visagalį vaikščiojo Nojus“^[9], tai yra jam reikėjo pagalbos ir palaikymo^[10]. Vis dėlto tai buvo Kūrėjo palaikymas. Tačiau blogiausia, – ir nėra nieko žemesnio už tai, – kai reikia žmonių palaikymo. Yra dviejų rūšių [palaikymas]: 1) dovana, 2) paskola.

Dovana, kurią imame iš žmonių, – tai palaikymo priėmimas. Jei nenorime jos grąžinti, o siekiame ja naudotis visą savo gyvenimą. Paskola – tai, kai jis paima ją laikinai, tik kol neturime savo jėgų ir energijos. Tačiau tikimės, kad per darbą, tyras ir šventas pastangas įgysime jėgų. Tada tą paramą, kurią jis priėmė, jis grąžins. Tai irgi nėra gerai, nes jei jis nepajėgia įgyti [jėgų], tai, žinoma, jis krinta.

Grįžkime prie mūsų temos, kad [pavadinimas] „Toros dovanojimas“, o ne „Toros gavimas“ atsirado todėl, kad tada jie nusipelnė „Toros Davėjo“ savybės, kaip pasakyta: „Mūsų noras – matyti mūsų Karalių.“^[11] Todėl svarbiausia, kad jie nusipelnė „Toros Davėjo“ savybės. Tada tai vadinama lauko, kurį palaimino Kūrėjas, savybe, tai yra laukas, kuris duoda vaisių. Tai vadinama „pirmaisiais vaisiais“, tai yra – [aukojimas] iš pirmųjų lauko vaisių. Tai ženklas, kad jis nusipelnė „Toros Davėjo“ ir visiško suvokimo. Todėl pasakyta: „Mano tėvas buvo kilęs iš aramėjų.“^[12] Tai reiškia, kad iki tol jis turėjo nuopuolių ir gudrumo, o dabar jis [yra] „nuolatinio ryšio“ būsenos. Todėl mūsų mokytojai paaiškino, kad „pirmieji vaisiai“ – tai yra „Toros dovanojimas“, kai jie nusipelnė „Toros Davėjo“ savybės.