219. Apie pasiaukojimą

Išgirsta

Tarnystė turi vykti su jauduliu ir meile. Apie meilės savybę nereikia kalbėti, kad jai reikalingas pasiaukojimas, nes tai natūralu. Stipri meilė iš tikrųjų užvaldo visą sielą, kaip pasakyta: „Stipri kaip mirtis yra meilė.“^[1] Tačiau pagrindinis pasiaukojimas [reikalingas] jaudulio savybėje. Kitaip tariant, jis dar nejaučia meilės skonio tarnystėje, o jo tarnystė atliekama per prievartą.

Egzistuoja taisyklė, kad kūnas nejaučia to, kas vyksta per prievartą, nes jis sukurtas ištaisymui. Ištaisymas yra tai, kad tarnystė turi pasireikšti ir meilės savybėje. Tai galutinis susiliejimo tikslas. Kaip pasakyta: „Toje vietoje, kur yra sunkus darbas, ten yra ir Sitra Achra.“

Pagrindinė tarnystė, kuri turi vykti per pasiaukojimą, atliekama jaudulio savybėje. Juk tada visas kūnas nesutinka su tokiu darbu, tai yra nejaučia jokio skonio šioje tarnystėje, ir už kiekvieną veiksmą, kurį atlieka, kūnas apskaičiuoja, kad ši tarnystė nėra tobula. Tokiu atveju kas gi turi atsitikti, kad ji veiktų? Dėl to, kad šioje tarnystėje nėra nei tikrovės, nei skonio, įveikiama tik per pasiaukojimą. Kitaip tariant, kartu su šia tarnyste jis jaučia kartų skonį, nes kiekviename veiksme, kurį jis atlieka, jis jaučia siaubingas kančias. Juk kūnas neįpratęs dirbti šiaip sau – iš šių pastangų turi sklisti gėris: arba sau, arba kitiems.

O katnut [mažos būsenos] metu jis nejaučia gėrio sau, tai yra dabar nejaučia jokio malonumo iš šios tarnystės. Taip pat jis netiki, kad bus gėris kitiems, nes tai jam nėra svarbu. Tokiu atveju, kokį malonumą iš to gaus kiti? Tada [jis patiria] sunkias kančias. Ir tiek, kiek jis deda pastangų, tiek didėja jo kančios. Kol kančios ir pastangos netaps tam tikro dydžio ir kol Kūrėjas jo nepasigailės ir neduos jam skonio tarnystėje Kūrėjui, kaip pasakyta: „Kol ant mūsų nusileis dvasia iš aukščiau.“^[2]