211. Kaip stovintis prieš Karalių

Išgirsta 1938 m. rugpjūčio 28 d.^[1]

„Sėdintis savo namuose nėra panašus į tą, kuris stovi priešais Karalių.“^[2] Kitaip tariant, tikėjimas turi būti toks stiprus, kad žmogus visą dieną jaustų, jog stovi prieš Karalių. Tada, be abejonės, jame tobulai atsiskleis meilė ir jaudulys. Kol jis nepasiekė tokios tikėjimo savybės, jis neturėtų atsipalaiduoti ir nusiraminti, nes „tai mūsų gyvenimas ir mūsų ilgaamžiškumas“^[3], ir jis nenorės priimti jokios kompensacijos pasaulyje. Tikėjimo trūkumas turi įsiskverbti į jo organus, iki pat to, kad įprotis taptų antrąja prigimtimi tokia apimtimi, kuri vadinama „kai prisimenu jį, jis neleidžia man užmigti“^[4]. Tai reiškia, kad viskas, kas jam teikia malonumą, tas malonumas panaikina chisaroną ir skausmą.

Jis neturi trokšti jokios paguodos ir turi būti atidus visuose materialiuose dalykuose, kuriuos gauna, kad jie nepanaikintų jo chisarono. Tai įmanoma tik apgailestaujant, kad dėl šio malonumo jam trūks šventumo kibirkščių ir šventumo kelim [indų] jėgos, tai yra šventumo chisaronų. Dėl šio apgailestavimo jis galės apsisaugoti nuo šventumo kelim praradimo.