207. Gavimo dėl davimo prasmė

Išgirsta šeštadienį, teveto mėn. 13 d.

Žmonės vaikšto ant dviejų kojų, kurios vadinamos „malonumu ir kančiomis“. Malonumo vietos jie visada siekia, o iš kančios vietos visada bėga. Todėl kai žmogus nusipelno pajusti Toros ir priesakų skonį, kaip pasakyta: „Paragaukite ir pamatysite, koks nuostabus yra Kūrėjas“^[1], jis siekia tarnauti Kūrėjui. Taigi jis visada nusipelno Toros ir priesakų lygių, kaip pasakyta: „Ir Jo Torą jis studijuoja dieną ir naktį.“^[2]

Kaip žmogus gali apriboti savo protą viena mintimi? Esmė ta, kad meilė ir malonumas visada susieja žmogaus mintis taip, kad jo mintis ir kūnas susilietų su meile ir malonumu, kaip matome materialioje meilėje. Tai įvyksta, kai žmogus jau nusipelnė žinojimo sklidimo, kuris pagimdo meilę. Ši būsena vadinama „žinojimo viduje“ būsena. Tačiau žmogus visada turi dirbti „virš žinojimo“ būsenos, nes tai vadinama „tikėjimu ir davimu“.

Priešingu atveju – ​​žinojimo viduje, kai visi jo organai sutinka su jo darbu, nes jie taip pat gauna meilę ir malonumą. Todėl tai vadinama „žinojimo viduje“. Tokiais laikais žmogus patiria sunkią būseną – juk šiai savybei negalima pakenkti, nes tai yra dieviškas švytėjimas jame, tai yra Aukštesnysis gėris. Tačiau jis turi ištaisyti abi savybes: tiek tikėjimo, tiek žinojimo. Tada jis turi išsiaiškinti: visa tai, ką jis pasiekė, tai yra Torą, kurią dabar suvokė, ir Aukštesnįjį gėrį, kurį dabar turi, – iš kur visa tai? Visa tai įmanoma tik dėl to, kad jis turėjo išankstinį pasiruošimą, priimdamas [būseną] „virš žinojimo“. Tai yra ieškodamas susiliejimo ir prilipdamas prie Šaknies; dėl to jis nusipelnė žinojimo savybės. Tai reiškia, kad žinojimas, kurį jis pasiekė tikėjimo savybėje, atsiskleidė iš tikrųjų. Taigi jis vertina, visų pirma, [būseną] „virš žinojimo“, bet vertina ir žinojimą, nes dabar nusipelnė Jo vardų atskleidimo, kad pritrauktų Aukštesnįjį gėrį.

Dėl to dabar reikia dar labiau sustiprėti per žinojimą ir priimti didesnę savybę „virš žinojimo“. Juk pagrindinis susiliejimas su Šaknimi vyksta per tikėjimą. Tai jo pagrindinis tikslas. Tai vadinama „gavimu“, tai yra žinojimas, kurį jis pritraukė dėl davimo. Todėl jis galės priimti tikėjimo savybę virš žinojimo tiek kiekybine, tiek kokybine prasme.