228. Žuvis yra viršesnė už mėsą
Išgirsta 1947 m. vasario 21 d. Tverijoje[1]
Vaišių metu pirmiausia valgoma žuvis[2] todėl, kad žuvis gaunama veltui, be pasiruošimo. Todėl ji valgoma pirmiausia, nes nereikia pasiruošti. Kaip pasakyta: „Mes prisimename žuvį, kurią valgėme Egipte veltui.“[3] „Zohar“[4] knygoje paaiškinama – veltui, tai yra be priesakų, be pasiruošimo.
Kodėl žuviai nereikia pasiruošimo? Žuvis, kaip matome, yra tik roš [galvos] savybė, ji neturi nei rankų, nei kojų. Mat žuvis turi savybę: „Juozapas perpjovė žuvį ir jos mėsoje rado perlą.“[5] „Perlas“, margalit, – tai „žvalgo“, meragel, savybė. „Žuvis“ – tai savybė, kurioje nėra išsiaiškinimų [pažodžiui „derybų“], tai reiškia, kad ji neturi nei rankų, nei kojų. O „perpjovė“, chaca, reiškia, kad dėl Malchut pakilimo į Biną kiekviena pakopa pasidalijo į dvi puses, chacain, ir dėl šio pasidalijimo atsirado vieta „žvalgams“. Visi išsiaiškinimai susiję su šiais žvalgais, nes visa Tora kyla iš ten. Todėl perlas kabėjo ant jo kaklo, ir bet kuris sergantis žmogus, kuris į jį pažiūrėdavo, tuoj pat pasveikdavo[6].
Tačiau, kalbant tik apie žuvį, nėra jokio atlygio, ji priklauso „veltui“ savybei, kaip pasakyta: „Kurią mes valgėme Egipte veltui.“ Akis „atvira ir niekada nemiega“[7]. Todėl nereikia „priežiūros“, nes žuvis yra Chochmos būsena ir Šeštadienio būsena, kurios buvo prieš Torą.
Tora reiškia išsiaiškinimus, ir tai vadinama „nerado nei rankų, nei kojų mokymosi namuose“[8], tai yra nebuvo išsiaiškinimų. „Veltui“ ir reiškia „be išsiaiškinimų“. Tora vadinama būsimo pasaulio savybe, kuriame yra „pasisotinimo ir mėgavimosi“[9] būsena ir kur pasisotinimas neužgesina malonumų, nes tai yra sielos malonumas. O „šeštadienio, einančio prieš Torą“ savybė, tai yra Chochmos savybė, patenka į kūną, o kūnas reiškia ribą, kur pasisotinimas užgesina malonumą.
[1] Hebrajų data: 5707 m. adaro mėn. 1 d.
[2] Kalbame apie šeštadienio vaišių paprotį, kai pirmiausia valgoma žuvis, o paskui mėsa.
[3] Bemidbar 11:5.
[4] „Zohar“, Be-ar 9 dalis.
[5] Iš „Jom Šabat“ Šeštadienio himno, kurį buvo įprasta giedoti šeštadienį tarp Vokietijos žydų. Himne kalbama apie žydą Josefą, kuris garbino šeštadienį. Himno tekstas paremtas Šabo traktatu, kuriame pasakojama apie žmogų, vadinamą Josefu, Šeštadienio Garbintoju.
[6] Bava Batra traktatas 16:2. „Rabi Šimonas ben Jochai sako: brangakmenis kabėjo ant protėvio Abraomo kaklo, ir kiekvienas jį pamatęs sergantis žmogus tuoj pat išgydavo.“
[7] „Zohar“, Sifra de Cznijuta Cnijuta, 6 punktas. „Atviros [akies], kuri niekada nemiega ir visada yra budri, priežiūra [nustatoma Arich Anpin Einaim „akyse“].“
[8] Gitin traktatas 48:1.
[9] Iš Šmone-Esre maldos. „Visi bus patenkinti ir džiaugsis Tavo gerumu.“