223. Įsivilkimas į maišinį audeklą, melas – stropumas

Išgirsta

„Negalima įeiti pro karališkuosius vartus vilkint maišiniu audeklu.“^[1] Tai reiškia, kad kai pats žmogus save pažadina [matydamas], kiek toli jis nuo Kūrėjo ir pilnas nusižengimų, nuodėmių ir nusikaltimų, tada jis negali būti susiliejęs ir jam neįmanoma gauti jokio išsigelbėjimo iš Kūrėjo. Nes jis yra apsirengęs maišiniu audeklu ir jam negalima žengti į karališkuosius rūmus.

Todėl būtina, kad žmogus pamatytų savo tikrąją būseną, tokią, kokia ji yra, jos nedangstydamas. Tačiau visas klipot ketinimas, atvirkščiai, yra tik dangstyti [slėpti]. Jei žmogus nusipelnė iš aukščiau, jis gali atskleisti ir pamatyti savo tikrąją būseną. Bet jis turi žinoti, kad tai ne tobulumas, o būtinybė. Kartėlio laikas vadinamas „dalet savybe“. Tada, kai [raidė dalet] susijungia su „maišiniu audeklu“ [šin-kuf], išeina „stengėsi“, šakad [šin-kuf-dalet], tai yra jis pagreitina Išvadavimą.

Priešingas atvejis, kai jis patį kartėlį paverčia darbu. Tai yra kai jis gali atlikti savianalizę, jis džiaugiasi, kad ir kaip būtų, ir mato tiesą. Tai reiškia, kad jis [iš to] padaro roš savybę. Tai yra [padaro tai] suteikdamas svarbą. Tada tai vadinama reiš – kuri, susijungdama su „maišiniu audeklu“ [šin-kuf], duoda „melą“, šeker [šin-kuf-reiš]. Tačiau ši vergovė turi būti „tarsi demono prievarta“, ir tuojau pat jis sustiprins save visišku tikėjimu taip, kad kli pasiektų savo ištaisymą.