205. Išmintį skelbia gatvėje

Išgirsta 1938 m.^[1]

„Išmintį skelbia gatvėje, aikštėse šaukia balsu.“^[2] „Kuris kvailas, tegul užsuka čia, beširdžiui ji pasakė...“^[3]

Tai reiškia, kad kai žmogus pasiekė susiliejimą su Kūrėju, šventoji Šchina jam pasakė, jog tai, kad iki tol jam reikėjo būti kvailio būsenoje, nėra taip, kad tai būtų tiesa, o priežastis buvo beširdiškumas. Juk sakome: „Ir visi tiki, kad Jis – tikėjimo Visagalis.“^[4]

Kitaip tariant, vėliau, kai pasiekiama tikroji susiliejimo būsena, tai nebevadinama būsena kvailio, kuris [dirba] virš žinojimo. Priešingai, žmogus turi dirbti ir tikėti, kad jo darbas yra virš žinojimo, nors savo pojūčiais ir organais jaučia, kad jo darbas yra žinojimo viduje. Tai yra tiesioginė ankstesnės situacijos priešybė – juk anksčiau jis matė, kad žinojimas neįpareigoja jo tarnauti, ir automatiškai turėjo dirbti virš žinojimo, sakydamas, jog tame slypi tikrasis žinojimas.

Kitaip tariant, jis tiki, kad tarnystė yra tikra realybė. O vėliau – atvirkščiai, kad visas jo darbas jį verčia, tai yra žinojimas. Tai reiškia, kad susiliejimas verčia dirbti. Tačiau jis tiki, kad viskas, ką jis mato žinojimo viduje, visa tai yra virš žinojimo. Prieš tai viskas, kas buvo virš žinojimo, buvo žinojimo viduje.