213. Apie chisarono atskleidimą
Išgirsta
Pagrindinis [veiksmas] ir pagrindas – didinti poreikį, chisaroną. Juk tai – pamatas, ant kurio statomas visas pastatas. O pastato tvirtumas matuojamas pagal jo pamatą.
Žmogų stengtis verčia daugybė priežasčių, tačiau jos dažnai nėra nukreiptos į tikslą. Todėl pamatas sugadina visą pastatą. Nors nuo lo lišma ir ateinama į lišma[1], vis dėlto užtrunka daug laiko, kol pasiekiamas tikslas. Todėl reikia nuolat tikrinti, kad tikslas visada būtų prieš akis, kaip pasakyta Šulchan Aruch: „Visada įsivaizduoju Kūrėją priešais save“[2]... sėdintis namuose nėra panašus į tą, kuris stovi prieš Karalių.“[3] Tai reiškia, kad tas, kuris tiki Kūrėjo egzistavimu ir kad „visa žemė pilna Jo šlovės“[4], yra pripildytas jaudulio ir meilės. Jam nereikia jokio pasiruošimo ar tyrinėjimo, jis pagal prigimtį visiškai anuliuojasi prieš Karalių.
Kaip matome materialioje plotmėje, tas, kuris myli savo draugą tikra meile, siekia ir galvoja tik apie draugo gėrį bei susilaiko nuo to, kas neduoda naudos draugui. Viskas vyksta be jokių išskaičiavimų. Tam nereikia didelio proto, nes tai natūralu. Kaip motinos meilė sūnui, kai visas jos siekis – sūnaus gerovė ir jai nereikia jokio pasiruošimo ir proto mylėti savo sūnų. Tai reiškia, kad natūraliam reiškiniui nereikia proto, kuris jį įpareigotų [egzistuoti], o jis kyla iš pačių jausmų, nes patys jausmai veikia kaip tikras pasiaukojimas. Juk prigimtis yra tokia, kad iš meilės kam nors žmonės aukoja savo gyvybę, kol pasiekia tikslą. Kol jo nepasiekė, gyvenimas jiems – ne gyvenimas.
Kaip pasakyta Šulchan Aruch, tas, kuris jaučia, kad [stovi prieš Karalių], be abejo, yra tobulume. Tai yra jis turi tikėjimą. Kol jis nejaučia, kad stovi priešais Karalių, jis, baisu pagalvoti, elgiasi priešingai. Todėl žmogus turi pasirūpinti, kad jo pirmoji tarnystė būtų apgailestavimas dėl to, kad jis neturi tinkamo tikėjimo. Tikėjimo trūkumas yra jo pagrindas. Jis turi pakelti maldą su prašymais ir pastangomis, kad pajustų šį trūkumą. Nes jei jam trūksta chisarono, tai reiškia, kad jis neturi kli, kad gautų pripildymą. Reikia tikėti, kad Kūrėjas girdi visų lūpų maldas ir kad jis taip pat bus išgelbėtas – visišku tikėjimu.