191. Nuopuolio metas

Išgirsta 1938 m. birželio 13 d.^[1]

Sunku apibūdinti nuopuolio būseną, kai prarandama visa tarnystė ir pastangos, kurios buvo įdėtos per visą laiką nuo tarnavimo pradžios iki šio nuopuolio. Jis tampa panašus į tą, kuris niekada nejautė tarnavimo Kūrėjui skonio, ir tarsi tai būtų už jo ribų – tai atsitinka esantiesiems aukštesnėse dvasinėse pakopose. Tačiau paprasti žmonės neturi jokio ryšio su tarnavimu Kūrėjui, [jų dalia] – tik siekti materialaus gavimo noro savybės, esančios šio pasaulio tėkmėje, visą pasaulį plaunančios šiuo noru. Reikia suprasti, kodėl jie pateko į tokią būseną. Juk žmogus sutinka ar ne, nėra jokio pokyčio dangaus ir žemės kūrimo procese, nes Jis valdo „Geras ir Kuriantis Gėrį“ savybe. Tokiu atveju, kas gi išauga iš šios būsenos?

Reikia pasakyti, kad taip siekiama pranešti apie Kūrėjo didybę. Tai yra kad žmogus neturi Jo^[2] ignoruoti. Tai reiškia, kaip žmogus turi elgtis būdamas didybės jaudulio savybėje, žinodamas, kokia yra vertė ir koks atstumas tarp jo ir Kūrėjo. Juk iš išorinio proto perspektyvos sunku suprasti arba turėti galimybę susieti ir sujungti Kūrėją ir kūriniją.

O nuopuolio metu jis jaučia, kad nėra jokios galimybės turėti ryšį ir sąsają su Kūrėju susiliejimo prasme. Juk jis jaučia, kad tarnystė visam pasauliui yra keista. Iš tikrųjų, taip ir yra. Bet „Jo didybės vietoje randi Jo kuklumą“^[3]. Tai reiškia, kad tai virš prigimties, – ir Kūrėjas suteikė kūriniui šią dovaną, leisdamas jiems būti susijungusiems ir susiliejusiems su Juo.