215. Apie tikėjimą

Išgirsta 1939 m. per Šavuoto šventę Jeruzalėje^[1]

Tikėjimas yra grynas darbas. Juk noras gauti nedalyvauja šiame darbe, atvirkščiai – noras gauti jam priešinasi. Šio noro prigimtis yra dirbti tik toje vietoje, kur jis mato ir supranta, priešingai nei [darbas] virš žinojimo. Todėl tokiu būdu susiliejimas gali būti tobulas, nes čia yra panašumas, tai yra jis iš tikrųjų [pasirinko] atlikti davimo veiksmą.

Todėl kai šis pagrindas yra nuolatinis ir egzistuoja jame, net kai jis gauna gerą įtaką, jis patenka į „įspėjimo“, atraa, kategoriją, kurios skaitinė reikšmė – „Tora“. Šiai Torai būdinga „baimės“, mora, savybė. Tai reiškia, kad reikia saugotis ir nepriimti jokios pagalbos bei paramos iš Toros, o priimti tik iš tikėjimo. Net kai šis dalykas jam atrodo nereikalingas, tai yra jis jau gauna iš „geidžiamos žemės“ savybės, kad ir kaip būtų, jis turi patikėti, kad tai tiesa. Tai yra prasmė žodžių „Ir visi tiki, kad Jis – Visagalis tikėjimas“^[2]. Juk tik dėl tikėjimo jis gali išsilaikyti šioje pakopoje.