236. Nes mano priešai keikia mane visą dieną
Išgirsta 1942 m. rugsėjo 17 d.[1]
„Nes pavydas dėl Tavo Šventyklos graužia mane“[2], „nes mano priešai keikia mane visą dieną“[3]. Prakeiksmų ir piktžodžiavimo formos pasireiškia keliais būdais.
- Atliekant darbą, kai jis vykdo kokį nors priesako veiksmą, kūnas jam sako: „Kas tau iš to? Kokia nauda tau iš to?“ Todėl net kai jis įveikia priešinimąsi ir atlieka šį [veiksmą] per prievartą, vis dėlto šis priesakas jam yra kaip jungas ir nešulys. Čia kyla klausimas: jei jis, iš tiesų, vykdo Karaliaus priesaką ir tarnauja Karaliui, jis turėtų džiaugtis. Juk tam, kas tarnauja karaliui, natūralu džiaugtis; o čia priešingai. Vadinasi, čia jis jaučia prakeiksmų ir piktžodžiavimų savybę. Ši prievarta įrodo, kad jis netiki, jog jis tarnauja Karaliui, ir nėra didesnio prakeiksmo už tai.
- Arba jis mato, kad visą dieną jis nėra prilipęs prie Kūrėjo, nes nejaučia kaip kažko realaus, o prie ko nors tuščio prilipti neįmanoma. Todėl jis atitrūksta nuo Kūrėjo (o ką nors realaus, turinčio malonumo, priešingai, sunku pamiršti. Norėdamas atitrūkti, jis turi dėti ypatingas pastangas, kad tai pašalintų iš savo minčių.). Todėl „Nes mano priešai keikia mane visą dieną“.
Tai vyksta su kiekvienu žmogumi, o skirtumas slypi tik pojūtyje. Tačiau net jei žmogus to nejaučia, tai lemia dėmesio stoka, neleidžianti matyti situacijos tokios, kokia ji yra. Tai panašu į žmogų, kurio kišenėje yra skylė, pro kurią krinta pinigai, ir jis praranda visus savo pinigus. Nesvarbu, ar jis žino tą skylę esant, ar ne. Skirtumas tik tas, kad jei jis žino, jog yra skylė, jis gali ją sutaisyti, bet pinigų praradimo fakto tai nekeičia. Todėl jausdamas, kaip kūnas, vadinamas „mano priešais“, keiksnoja Kūrėją, jis sakė: „Nes pavydas dėl Tavo Šventyklos graužia mane.“¹⁰³⁴ Tai yra jis nori tai ištaisyti.