247. Mintis yra maitinimosi savybė
Išgirsta 1944 m. kovo 19 d.[1] Jeruzalėje
Žmoguje yra trys kūnai:
- vidinis kūnas, kuris yra šventosios sielos, nefeš [נפש], įsivilkimas;
- iš klipa Noga [קליפת נוגה];
- iš gyvatės odos mišcha de-chivija [משכא דחויא].
Norint išsigelbėti nuo dviejų kūnų ir gebėti naudotis tik vidiniu kūnu, yra speciali priemonė – galvoti tik apie vidinį kūną. Tai reiškia, kad jo mintys visada būtų Vienintelio valdžioje, juk pasakyta: „Nėra nieko, išskyrus Jį“, ir [tik] „Jis atlieka ir atliks visus veiksmus“[2], ir pasaulyje nėra jokio kūrinio, kuris galėtų jį atskirti nuo šventumo. Kadangi jis negalvoja apie šiuos du kūnus, jie mirs, nes neturi mitybos ir neturi kuo palaikyti savo egzistavimo. Tai yra prasmė to, ką po Pažinimo medžio nuodėmės Kūrėjas jam pasakė: „Savo veido prakaitu valgysi duoną.“[3] Juk iki nuodėmės gyvybinė jėga nepriklausė nuo duonos.
Vėliau, po nuopuolio, kai jis prilipo prie gyvatės odos kūno, gyvybė tapo susijusi su duona, tai yra su mityba. Kitaip tariant, jei žmogus negauna maisto, jis miršta. Tai [laikoma] dideliu ištaisymu, [kuris atliekamas] siekiant išsigelbėti nuo anksčiau minėtų kūnų. Todėl reikia stengtis, kad negalvotume apie juos. Mat mintys ir yra jų maistas. Todėl žmogus turi galvoti tik apie vidinį kūną, kuris yra šventosios sielos įsivilkimas. Tai reiškia, kad tegul jis būna mintyse, esančiose už jo odos. Kitaip tariant, tegul galvoja apie naudą to, kas yra už jo odos, už jo noro gauti. Tačiau klipot jokiu būdu negali prilipti prie odos. Juk klipot laikosi už to, kas yra viduje odos, o ne už odos. Tai reiškia, prie visko, kas ateina į įsivilkimą, jos gali kabintis. O prie visko, kas neateina į įsivilkimą, jos laikytis negali.
Kai žmogus nuolat būna mintyse, esančiose už jo odos, jis pasiekia [būseną, aprašytą] eilutėje: „Šis zot išpjaustytas iš mano odos.“[4] „Šis“ zot – šventosios Šchinos savybė. O ji yra už jo odos. „Išpjaustytas“ – tai yra nustatoma tik už jo odos. Tada jis tampa vertas savybės „ir iš savo kūno aš pamatysiu savo Kūrėją“¹⁰⁷². Tada jis mato savo Kūrėją per šį kūną. Tai reiškia, kad šventumas išryškėja įsivilkdamas į vidinį kūną. Tai vyksta būtent tada, kai jis sutinka dirbti be jokio įsivilkimo, tai yra už savo odos; tada jis nusipelno įsivilkimo. Priešingai – nusidėjėliai, kurie nori dirbti būtent įsivilkime, tai yra odos viduje, „miršta, bet ne išmintyje“[5]. Tada jie neturi jokio įsivilkimo ir jie nieko negauna.