245. Prieš vaisiaus sukūrimą

Išgirsta ijaro mėn. 21 d. Jeruzalėje

Prieš sukuriant vaisių, apie šį [sėklos] lašą paskelbiama, ar jis bus kvailas, ar protingas..., bet ar bus teisuolis ar nusidėjėlis, nepasakyta^[1].

Reikėtų paklausti pagal tai: juk neįmanoma, kad kvailys būtų teisuolis, nes „žmogus nepadarys nusikaltimo, jei į jį neįeis kvailumo dvasia“^[2]? Kaip pasakyta: „Tas, kuris visą savo gyvenimą yra kvailas, kaip gali turėti pasirinkimą, jeigu jam tenka būti kvailiu?“

Taip pat reikia suprasti žodžius „Mačiau kylančius, ir jų buvo nedaug“^[3], „[Jis] paėmė ir patalpino juos kiekvienoje kartoje“^[4]. Reikia paaiškinti, kad žodis „nedaug“ reiškia, jog jų skaičius vis mažėja. O dėl to, kad Jis juos patalpino, jie dauginasi. Reikėtų suprasti, ką reiškia „patalpino“ [pažodžiui „pasodino“]. Taip pat žodis „nedaug“ nurodo dabartinį laiką, tokiu atveju, kaip šie „sodinukai“ dauginasi?

Reikia paaiškinti, kad kvailojo ir protingojo paminėjimas reiškia tik pasiruošimo etapą, kaip pasakyta: „Dovanojantis išmintį išmintingiesiems.“^[5] Tai reiškia, kad yra žmonių, kurie gimsta su stipriu noru, plačia širdimi ir aštriu protu. Tokį žmogų vadiname „išmintingu“, nes jis geba priimti Kūrėjo išmintį.

Priešingai, yra žmonių, kurie gimė kvaili. Tai riboti žmonės, kurių visos mintys ir visi norai liečia tik juos pačius. Jie nežino, kas yra artimo pojūtis, nes nesupranta, kas yra davimas artimui. Kaip jie gali pasiekti teisuolio lygmenį? Juk neįmanoma būti teisuoliu, kol nepasiekiama meilė Kūrėjui. Jei jis neturi meilės artimui, jam neįmanoma pasiekti meilės Kūrėjui, kaip paaiškinta rabi Akivos posakyje „Mylėk artimą kaip save, tai didinga Toros taisyklė“^[6]. Pagal tai, tokie žmonės neturi pasirinkimo. Vis dėlto „teisuolis ar nusidėjėlis, nepasakyta“ – tai reiškia, kad jie turi pasirinkimą?

Reikia tai suprasti, kaip sakė mūsų išminčiai: „Mačiau aš kylančius, ir jų buvo nedaug“¹⁰⁶⁰, čia „kylantys“ reiškia, kaip pasakyta pirmiau: žmonės, kurie geba ir yra pasiruošę susilieti su Kūrėju, jų yra nedaug. Todėl Jis apgyvendino juos kiekvienoje kartoje. Dėl to kvailiai jau turi pasirinkimą: [jie gali] susijungti ir susilieti su kartos teisuoliais. Dėl to jie įgis jėgą ir gebėjimą ir galės priimti Aukštesniosios Malchut naštą. Galės vykdyti šventąjį darbą, kai teisuoliai perduos jiems savo mintį ir norą. Dėl šios pagalbos, kurią jie gaus iš kartos teisuolių, jie taip pat galės pakilti į teisuolio pakopą. Nors iš prigimties jie neturi šių savybių, vis dėlto prilipdami prie „kylančiųjų“ jie gaus kitas savybes.

Vadinasi, dėl to, kad Jis „apgyvendino kylančius kiekvienoje kartoje“, atsiranda galimybė, kad šie „kylantieji“ pakeltų savo kartą į pačią viršūnę. O jeigu šie „kylantieji“ būtų vienoje kartoje, kvailiams nebūtų jokios galimybės eiti šventumo keliu.

Iš čia suprasime ištaisymą, slypintį „ir apgyvendino juos“, kai dėl šio „apgyvendinimo“ padaugėjo „kylančiųjų“. Panašiai kaip pasodina į žemę sodinuką, dėl to vėliau padaugėja ūglių.

Taip pat suprasime pasirinkimo situaciją. Tai yra jei gimsta kvailys, kitaip tariant, jis yra toli nuo davimo artimui savybių, prisijungdamas prie „kylančiųjų“ jis įgaus naujų savybių iš šių „kylančiųjų“, kurias jie perduos kvailiams, kai jis pasirinks, tai yra įtikins save eiti ir priimti nurodymus iš šių „kylančiųjų“. Juk, priešingu atveju, jų Tora jiems tampa mirties eliksyru. Tik per susijungimą su „kylančiaisiais“ jie nusipelnys susiliejimo su Kūrėju.

Juk žinoma, kad dviejų vienas priešais kitą stovinčių žmonių dešinė draugo pusė yra priešinga jo kairei pusei, o kairė draugo pusė priešinga jo dešinei pusei. Todėl kai kalbama apie du kelius, pirmasis – dešinysis, tai yra teisuolių kelias, kurių visas rūpestis tik duoti, o kairysis kelias – tai nusidėjėlių kelias, nes visas jų rūpestis yra tik savo pačių nauda. Todėl jie atskirti nuo Gyvybės Šaltinio ir laikomi mirusiais, pagal mūsų išminčių posakį „Nusidėjėliai savo gyvenime vadinami mirusiais“^[7].

Pagal tai paaiškėja, kad net jei žmogus mokosi, [eidamas] dešiniuoju keliu, jis vis tiek atsiduria prieš Kūrėjo kairę pusę. Vadinasi, jo Tora jam tampa mirties eliksyru. Juk dėl Toros ir priesakų, jei jis yra kairėje savybėje, jo ketinimas yra didinti savo kūną. Kitaip tariant, iki tol jis norėjo tik pripildyti savo kūną būsimojo pasaulio malonumų. Pasirodo, kad dėl Toros auga jo gavimo kli [indas] [כלי]. Tai yra anksčiau jis troško tik „šio pasaulio turtų“. Paskui, studijuodamas Torą ir priesakus, jis nori ir „būsimojo pasaulio turtų“. Vadinasi, Tora veda jį į mirties būseną, tai yra dėl to jis pasiekia tobulumą tikrame nore gauti.

Dar daugiau, kai jis studijuoja Torą ir priesakus iš kairės pusės, tai yra jo ketinimo pradžia – tik gauti tai, kas vadinama „kaire [puse]“, ir tai, žinoma, neteisinga. Juk reikia stengtis pasiekti susiliejimą, ir tada jis tampa viena visuma su Kūrėju. Tada nekyla klausimas apie dešinę ir kairę, ir jis pasiekia panašumo su Kūrėju formą. Tada jo dešinė pusė yra Kūrėjo dešinė pusė. Vadinasi, jo kūnas tampa sielos įsivilkimu. Pradėjęs rūpintis kūno poreikiais, jis nesirūpins savo kūno poreikiais daugiau, nei tinka sieloms. Panašiai kaip žmogus, užsiimantis apdaro siuvimu savo kūno įsivilkimui, nedarys šio apdaro ilgesnio ir platesnio už savo kūną, o stengsis, kad apdaras tiksliai tiktų prie kūno, kitaip jis nevilkės šio apdaro.

Panašiai kaip siuvėjas atnešė žmogui apdarą, ir žmogus, įvilkęs į jį savo kūną, [mato], kad apdaras per ilgas ir per platus, ir tada šis žmogus grąžins apdarą siuvėjui. Analogiškai ir žmogaus kūnas turi įsivilkti į sielą, ir kūnas neturi būti didesnis už sielą. Tai reiškia, kad kūno poreikiai neturėtų būti didesni, nei jam reikia sielos reikmėms.

Tačiau reikia žinoti, kad pasiekti susiliejimą su Kūrėju nėra lengva, ir „ne kiekvienas, kuris nori ateiti ir paimti Kūrėją, ateis ir paims“^[8]. Todėl reikalingi kartos teisuoliai. Nes dėl to, kad jie susijungę su tikruoju mokytoju, tai yra visas jų noras yra tik duoti, ir tada žmogus turi atlikti veiksmus, kad įtiktų savo mokytojui. Tai reiškia nekęsti to, ko nekenčia jo mokytojas, ir mylėti tai, ką myli jo mokytojas. Tada jis gali mokytis Toros taip, kad jo Tora netaptų mirties eliksyru.

Tai yra prasmė žodžių „[Jis] paėmė juos ir apgyvendino juos kiekvienoje kartoje“, kad dėl susijungimo su „kylančiaisiais“ jie taip pat galėtų pasiekti tikrą susiliejimą su Kūrėju.

Tegul nestebina klausimas, kam pasaulyje reikalingi kvailiai. Juk visi galėtų būti protingi. Tačiau bet koks reiškinys turi turėti tam tikrą nešiklį. Kvailiai reikalingi, kad jie būtų noro gauti nešėjai. Dėl to tie, kurie nori eiti Kūrėjo keliais, galės gauti iš jų pagalbą, kaip pasakyta: „Ir jie išeis, ir pamatys mirusių žmonių, kurie nusigręžė nuo Manęs, lavonus, nes jų kirminas nemirs ir jų ugnis neužges, ir jie bus bjaurastis kiekvienam kūnui.“^[9] Kaip sakė mūsų išminčiai, jie bus dulkės po teisuolių kojomis. Dėl to teisuoliai supras, kad jie gali šlovinti ir dėkoti Kūrėjui už tai, jog Jis juos priartino. Tai vadinama „Dulkės po teisuolių kojomis...“. Tai reiškia, kad jie gali eiti pirmyn, matydami, koks likimas ištiks nusidėjėlius.