241. Šaukitės Jo, kai Jis arti
„Šaukitės Jo, kai Jis arti.“ Reikia suprasti, ką reiškia „kai Jis arti“[1], – juk „visa žemė pilna Jo šlovės“[2]. Išeina, kad Jis visada arti. Tokiu atveju, ką reiškia „kai Jis“? Pasirodo, yra laikas, kai Jis nėra arti.
Reikalas tas, kad būsenos visada vertinamos žmogaus, kuris suvokia ir jaučia, atžvilgiu. Juk jei žmogus nejaučia Kūrėjo artumo, jam iš to nieko neišeis, – viskas matuojama pagal žmogaus pojūtį. Gali būti, kad vienas žmogus jaučia pasaulį, pilną gėrybių, o kitas nejaučia pasaulio gėrio ir negali sakyti, kad egzistuoja geras pasaulis, ir kalba pagal savo pojūtį – tai yra kad tai kančių kupinas pasaulis.
Apie tai pranašas perspėja: „Šaukitės Jo, kai Jis arti.“¹⁰⁴⁴ Tai reiškia, kad jis sako: „Žinokite: tai, kad šaukiatės Kūrėjo, kyla iš to, kad Jis yra arti, – tai yra kad dabar turite galimybę: jei atkreipsite dėmesį, pajusite, kad Kūrėjas yra arti jūsų. Ir tai – Kūrėjo artumo ženklas.“ To įrodymas – juk reikia žinoti, kad žmogus iš prigimties negali susilieti su Kūrėju, nes tai prieštarauja jo prigimčiai. Žmogus nuo pat sukūrimo turi tik norą gauti, o susiliejimas yra tik davimas. Kadangi Kūrėjas šaukia žmogų, susiformuoja antroji prigimtis, tai yra jis nori anuliuoti savo prigimtį ir prilipti prie Kūrėjo.
Todėl žmogus turi žinoti, kad tai, kad jis ištaria Toros žodžius ir maldas, – tai tik dėl Kūrėjo, ir tegul jis nė nemano sakyti, jog tai „jo jėga ir jo rankos galia“, nes tai visiškai priešinga jo jėgai. Tai panašu į žmogų, pasiklydusį gūdžiame miške, kuris nemato, kaip iš jo išeiti ir patekti į apgyvendintą vietą. Tada jį apima neviltis ir jis visiškai negalvoja apie grįžimą namo. Tačiau kai jis iš tolo pamato žmogų arba išgirsta kažkieno balsą, jam tuoj pat prabunda noras ir siekis grįžti prie savo ištakų. Jis pradeda šaukti ir prašyti, kad kas nors ateitų jo išgelbėti. Taip pat ir tas, kuris išklydo iš gero kelio ir pateko į blogą vietą, ir jau pripratino save gyventi tarp plėšriųjų žvėrių, dėl noro gauti jam niekada nekils mintis, kad reikia grįžti į vietą, kurioje gyvena šventumo pažinimas[3]. Tačiau išgirdęs jį šaukiantį balsą, jis pabunda, kad sugrįžtų [pas Kūrėją]. Tai yra Kūrėjo, o ne jo paties balsas. Bet jei jis nebaigė savo darbų ištaisymo kelyje, jis negali pajusti ir patikėti, kad tai buvo Kūrėjo balsas, ir mano, jog tai „jo jėga ir jo rankos galia“. Apie tai pranašas perspėja, kad žmogus turi įveikti savo nuomonę ir savo mintį ir visiškai patikėti, kad tai – Kūrėjo balsas.
Todėl kai Kūrėjas nori išvesti žmogų iš miško tankmės, Jis parodo jam šviesą iš tolo. Žmogus sutelkia likusias jėgas, kad eitų keliu, kuriame mato šviesą, ir ją pasiektų. Jei jis nesusieja šios šviesos su Kūrėju ir nesako, kad Kūrėjas jį šaukia, šviesa nuo jo pasitraukia, ir jis vėl lieka stovėti miške. Vadinasi, užuot pasinaudojęs galimybe atverti visą savo širdį Kūrėjui – kad Jis ateitų ir išgelbėtų jį iš blogos vietos, tai yra iš noro gauti, ir atvestų į vietą, apgyvendintą žinojimo, vadinamą „žmonių [pažodžiui „Adam sūnūs“] vieta“, kaip sakoma: „prilygsiu, gedome, Aukščiausiajam“[4], tai yra noro duoti savybe, kuri vadinama „susiliejimu“, – jis nepasinaudojo šia galimybe ir vėl liko toks, kaip anksčiau.