231. Gavimo kelim apsivalymas

Išgirsta Givat Šaulyje (Jeruzalėje) 1928 m. sausio mėn.^[1]

Reikia būti atsargiems visame kame, kuo mėgaujasi kūnas. Žmogus turi dėl to gailėtis, nes gaudamas malonumą jis tolsta nuo Kūrėjo. Juk Kūrėjas yra duodantis, o jei jis [tai yra žmogus] dabar bus gaunantis, atsiras formos priešingumas. Formos skirtumas dvasiniu lygmeniu yra atitolimas ir, savaime suprantama, jis neturi susiliejimo su Kūrėju.

Tai vadinama „ir prilipti prie Jo“^[2]. Dėl kančios, kurią jis patirs gaudamas malonumą, ši kančia panaikina [anuliuoja] malonumą. Tai panašu į tai, kai žmogus turi opą galvoje ir yra priverstas ją kasytis, gaudamas iš to malonumą. Kartu jis žino, kad dėl to opa paūmės, liga išplis ir jis negalės pasveikti. Pasirodo, malonumo akimirką jis nejaučia jokio tikro pasitenkinimo, nors ir negali nustoti jausti malonumo kasydamasis. Taip pat jis turi matyti, kad kai jis dėl ko nors jaučia malonumą, jis turi prie šio malonumo pridėti kančią, nes dabar jis taip nutolo nuo Kūrėjo, kad pajustų, jog malonumas yra nenaudingas, palyginti su praradimu, kurį jis patirs vėliau dėl šio malonumo. Tai yra širdies, liba, darbas.

[Šventumas – tai, kas jį artina prie Kūrėjo darbo, vadinama „šventumu“. Nešvarumas – tai, kas jį atitolina nuo Kūrėjo darbo, vadinama „nešvarumu“.]