190. Bet koks veiksmas palieka pėdsaką

Išgirsta 1949 m. balandžio 15 d. per Pesacho vaišes^[1]

[Baal Sulamas] paklausė, ar mums daro įtaką žemės išlaisvinimas iš pavergėjų rankų. Juk nusipelnėme tapti laisvi nuo tautų jungo. Tapome kaip visos tautos, kurios nepavergia viena kitos. Ir ar paveikė ši laisvė mus taip, kad mumyse kiltų koks nors tarnavimo Kūrėjui pojūtis.

Jis pasakė, kad neturėtume manyti, jog tai mūsų nepaveikė, – esą vergija niekuo nesiskiria nuo šios laisvės. Tai neįmanoma. Juk Kūrėjas, baisu ir pagalvoti, nedirba šiaip sau. Viskas, ką Jis padarė, atsispindi mumyse – tiek gerąja, tiek blogąja prasme. Kitaip tariant, iš kiekvieno veiksmo, kurį Jis atlieka, – tiek pozityviai, tiek negatyviai, tai yra ar tai būtų šviesa, ar tamsa, – gauname papildomos jėgos arba pakylame iš šio veiksmo. Taip yra todėl, kad dvasiniame pasaulyje nėra jokio sąstingio, nes visada egzistuoja valdžia ir jėga, ir, veikiant šiai jėgai, privalome tęsti. Todėl žmogus negali sakyti, kad ta laisvė, kurią pasiekėme, neatnešė mums jokio pokyčio. Bet jei jaučiame pokyčius į gerąją pusę, privalome pasakyti, kad pokyčiai vyksta į blogąją pusę, nors to ir nejaučiame.

Šventės pabaigoje, po Avdalos^[2], jis tai paaiškino, palygindamas tai su šeštadienio ar šventinėmis vaišėmis, kai dėl materialių malonumų, pagal šakos ir šaknies principą, sužadiname dvasinius malonumus, panašius į būsimąjį pasaulį. Nėra abejonės, kad, norint pajusti būsimo pasaulio skonį, reikia didelio pasiruošimo per šešias darbo dienas. Koks jo pasiruošimo matas, toks ir jo pajautimo matas.

Be jokio pasiruošimo ir ketinimo pritraukti dvasinį šeštadienio skonį atsitinka priešingai, dėl materialių malonumų jis tampa blogesnis. Po materialių vaišių žmogų traukia tik miegas, ir niekas daugiau. Juk pavalgę žmonės užmiega. Pasirodo, kad valgis nuleido jį dar žemiau.

Reikia įdėti daug pastangų, kad dvasingumas būtų pasiektas per materialius malonumus. Nes toks buvo Karaliaus noras. Nors jie ir prieštarauja vienas kitam – juk dvasingumas yra davimo linijos [įtakoje], o materialūs dalykai – gavimo [linijos įtakoje]. Kadangi tokia buvo Karaliaus valia, dvasingumas eina paskui tuos materialius malonumus, kurie priklauso Kūrėjo priesakams; tokie yra šeštadienio ir švenčių malonumai.

Analogiškai, turime matyti, kad ir toje laisvėje, kurios nusipelnėme, reikia nusiteikti ir gerai pasiruošti, kad pritrauktume dvasinę laisvę, vadinamą „laisve nuo mirties angelo“. Tai reiškia, kad tada nusipelnome savybės „pilna žemė Jo šlovės“^[3], kuri vadinama Mochin de-Aba ve-Ima. Tai reiškia, kad nematome jokios vietos ir jokio laiko, į kurį Kūrėjas negalėtų įsivilkti, kad negalėtume pasakyti: šiuo metu ar šioje vietoje Jis negali, baisu ir pagalvoti, įsivilkti. Nes „pilna žemė Jo šlovės“. O iki tol egzistuoja skirtumas ir skirtingumas „tarp šviesos ir tamsos ir tarp Izraelio ir kitų tautų“^[4]. Šviesos vietoje viešpatauja Kūrėjas, skirtingai nei tamsos vietoje.

Analogiškai – Izraelis turi vietą, kurioje gali gyventi Kūrėjo šviesa, susijusi su Izraeliu. Kūrėjas į pasaulio tautas neįsivelka. Ir „tarp septintosios dienos ir šešių veikimo dienų“⁴. Kai nusipelnome Mochin de-Aba ve-Ima, nusipelnome savybės „pilna žemė Jo šlovės“, kurioje nėra skirtumo tarp laikų, o visose vietose ir visais laikais gyvena Kūrėjo šviesa.

Tai yra Pesacho prasmė, kai Izraelis nusipelnė laisvės būsenos, tai yra Mochin de-Aba ve-Ima, kuri yra savybė „pilna žemė Jo šlovės“. Automatiškai, nėra vietos blogio pradui, nes jo savo veiksmais neatitolina nuo Kūrėjo tarnystės. Priešingai, matome, kaip ji priartino žmogų prie Kūrėjo darbo. Tačiau ši savybė buvo tik iš budinimo pusės. Todėl [išminčiai] pasakė, ką šventoji Šchina tarė: „Tarsi raudonos rožės lašą mačiau aš.“ Tai reiškia, kad jis matė, jog yra vieta, kurią vis dar reikia ištaisyti. Tai yra šioje vietoje Kūrėjas negali šviesti. Todėl jie turėjo skaičiuoti septynias Omero skaičiavimo savaites, kad ištaisytų vietas ir jis galėtų pamatyti, jog „pilna žemė Jo šlovės“.

Tai panašu į karalių, kuris turi pilį, pilną visokių gėrybių, bet neturi svečių. Todėl jis sukūrė žmones, kad jie ateitų ir gautų visas Jo gėrybes. Tačiau nematome pilies, kupinos visų gėrybių, priešingai [matome], kad visas pasaulis pilnas kančių. Čia paaiškinimas, kad „karališkojo vyno apstu Malchut“^[5], tai yra iš Malchut pusės netrūksta jokio vyno. Tai yra malonumų, prilyginamų vynui. Trūkumas yra tik iš kelim pusės. Juk neturime gavimo kelim, tinkamų gauti Aukštesnįjį gėrį, nes būtent į davimo kelim galima gauti. Koks yra kelim dydis, toks ir Aukštesniojo gėrio dydis. Tokiu būdu visi pokyčiai vyksta tik kelim, o ne šviesose. Todėl Šventasis Raštas mums sako, kad „indai, kelim, – skirtingi, o karališkojo vyno [apstu] su karališku dosnumu“⁹⁰⁸. Tai reiškia, kaip buvo numatyta kūrimo sumanyme, būtent – suteikti malonumą Savo kūriniams pagal Kūrėjo galimybes.