172. Apie kliūtis ir trukdžius

            Išgirsta 1949 m. balandžio 20 d. Tel Avive^[1]

Visos kliūtys ir trukdžiai, kurie atsiranda ir atsiskleidžia prieš mūsų akis, yra ne kas kita, kaip priartėjimo savybė, kai Kūrėjas nori mus priartinti prie Savęs. Visos šios kliūtys mus tik suartina. Juk jei ne tai, nebūtų jokios galimybės prie Jo priartėti. Nes iš prigimties pusės nėra didesnio atitolimo nei [tarp] mūsų, sukurtų iš materijos, ir Kūrėjo, kuris yra aukščiau už aukščiausiąjį. Tik kai žmogus pradeda artintis, jis pradeda jausti atstumą tarp mūsų. Kiekviena kliūtis, kurią jis įveikia, priartina jam kelią.

[Tai reiškia, kad jis pripranta eiti atitolimo linija. Todėl jei jis kaskart pajunta, kiek yra nutolęs nuo Kūrėjo, tai nesukelia jame jokio proceso pasikeitimo. Kitaip tariant, jis iš anksto žinojo, kad eina atitolimo linija. Juk tiesa yra ta, kad, norint išsiaiškinti atstumą tarp mūsų ir Kūrėjo, nepakanka žodžių. Todėl kaskart, kai jis jaučia didesnį atitolimą, nei manė, tai nesukelia jam jokio prieštaravimo.]